Straipsnyje pristatomas tyrimas analizuoja artimo žmogaus netekties įprasminimo fenomeną. Studija remiasi septynių tyrimo dalyvių patyrimu. Visi jie išgyveno netektį žmogaus, su kuriuo juos siejo artimas ryšys, ir kurį jie, nepagydomai sergantį, slaugė iki jo mirties. Šiuo tyrimu siekiama konkrečioje netekties patyrimo situacijoje įvardyti esminę šio patyrimo įprasminimo struktūrą – gauti aiškius ir sisteminius aprašymus. Giluminio interviu metu gauti netekties įprasminimo tekstai buvo analizuojami A. Giorgi fenomenologiniu psichologinių tyrimų metodu – išgryninta trylika visiems dalyviams bendrų aspektų, atrastos penkios fenomeno sklaidos kryptys, įvardytos dvi esminės patyrimo įprasminimo erdvės, rezultatai apibendrinti viename apibrėžime. Remiantis tyrimo rezultatais, netekties įprasminimas atsiskleidžia kaip procesas, kuris reiškiasi kokybiniais pasaulėžiūros ir santykių pokyčiais. Artimo žmogaus netekusiojo pasaulėžiūros pokyčiai skleidžiasi trimis – patirčių įvertinimo, gautos naudos ir esminių būties tiesų suvokimo – lygmenimis. Santykių erdvėje išsiskiria santykių su artimuoju ir kokybiniai socialinių santykių pokyčiai.