Pastaruoju metu psichodinaminė paradigma vis daugiau dėmesio kreipia į paauglystės amžiaus tarpsnį, manoma, kad čia vykstantys raidos procesai gali būti labai svarbūs psichopatologijos pasireiškimui. Paauglystėje vyksta itin sparti Ego raida, o Ego yra asmenybės darinys, kuris visų pirma atsako už adaptaciją ir psichinę sveikatą (Hartmann, 1964). Todėl straipsnyje daug dėmesio skiriama normaliai Ego raidai paauglystėje, analizuojant tiek klasikinį požiūrį, tiek naujesnę P. Blos (1962) teoriją, taip pat aptariant šiuo metu atliekamus Ego raidos tyrimus, kuriuos galima suskirstyti į tris dideles grupes: tyrimus, atliekamus remiantis J. Loevinger (1977) teorija, tapatumo jausmo tyrimus ir Ego funkcijų tyrimus įvairių psichikos sutrikimų metu.