Straipsnyje pristatomas psichoterapinio darbo su septynerių metų mergaite atvejis. Analizuojant šį atvejį kelių psichoterapinių mokyklų – dinaminės, analitinės, individualiosios psichologijos ir egzistencinės – požiūriu, atskleidžiamas kiekvienos jų sąlygiškumas praktiniame darbe. Taip pat diskutuojama dviem temomis – apie terapinio kontakto ypatumus, kurie galėtų turėti įtakos vaikų psichologinių sutrikimų ir simptomų mažėjimui bei pasitelkus simbolinę kalbą gautų duomenų apie vaiko išgyvenimus, jausmus ir mintis patikimumą psichologiniuose tyrimuose. Straipsnyje teigiama, jog siekimas suprasti kliento subjektyvųjį pasaulį (o ne jį interpretuoti), leidžia sukurti dialoginę – fenomenologinę atmosferą, kurioje atsiveria erdvė ir autentiškiems terapiniams pokyčiams, ir įvairių fenomenų tyrimo galimybėms.