Senų ir naujų žinių sąveikos mokymosi proceso metu klausimas yra svarbus. Jis jau seniai keliamas pedagoginėje literatūroje. Tačiau klasikinėje pedagogikoje šis klausimas buvo nagrinėjamas vienpusiškai: senos žinios buvo vertinamos tik kaip būdas lengviau įsisavinti naujas žinias (nuo žinomo iki nežinomo), be visų galimų senų ir naujų žinių sąveikų, kurios ir nulemia naujų žinių įsisavinimo pobūdį, analizės. Nebuvo kreipiamas dėmesys ir į kitą proceso pusę – senų žinių vystymąsi naujose sąlygose, padedant naujoms žinioms. Toks požiūris dar ir dabar dominuoja pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje. Taip pat dažnai senų ir naujų žinių sąveika nagrinėjama siaurai, tik vieno mokomojo dalyko, vienos klasės ribose. Mūsų tyrimai parodė, kad sąveika tarp naujų ir senų žinių išeina toli už vieno dalyko ar vienos klasės ribų, sujungia visą mokymosi procesą į vientisą sistemą. Mes radome glaudžius ryšius tarp žinių, kurias mokiniai gauna gamtos mokslų pamokose: 5 klasėje – botanikos, 7 klasėje – fizikos, 8 klasėje – chemijos. Ši panaši programinė medžiaga, įgyta mūsų paminėtuose dalykuose, ir esmės nulemia ir besimokančiųjų žinių sistematizacijos protinę veiklą. Iš to mes padarėme išvadą, kad mokinių protinei raidai labai svarbu pažangumas visuose dalykuose, o ne viename atskirame dalyke, nes vieno dalyko mokymasis remiasi ir kitų dalykų metu įgytomis žiniomis ir kiekvienas dalykas yra kitų dalykų mokymosi metodas. Analizuodami mokinių gebėjimą sistematizuoti žinias, gaunamas iš skirtingų šaltinių, radome, kad šis gebėjimas atsilieka nuo to, lygio, kuris turėtų būti būdingas, atsižvelgiant į programą. Nereti atvejai, kad 5 - 8 klasės mokinių gretutinės žinios „guli šalia“, neliesdamos vienos kitų. Mūsų nuomone, to priežastis glūdi pačiame mokymosi procese. Mokytojų apklausos metu gauta eksperimentinė medžiaga parodė jų „nesuinteresuotumą“ mokinių senomis žiniomis, kurios yra gretutinės naujoms. Mokytojų šia linkme nekreipia programos, metodikos. Todėl mes dažnai susidūrėme su tokiais faktais, kada senos žinios su laiku užmirštamos, o bendras mokinių pažangumas neatitinka jų žinių, gautų ankstesnėse klasėse. Mokiniai gerai įsisavina naujas žinias, o senas, susijusias su naujomis, užmiršta, jei jos nesusiejamos su naujomis. Ryšio tarp gretutinių naujų ir senų žinių nebuvimas, t.y. „probleminių situacijų kaip aukštojo mąstymo“ nebuvimas, žinioms, gautoms pamokų metu, formalų pobūdį; mokinys nepilnai supranta šių žinių prasmę, jų nesistematizuoja.