Psichologijos dėstymo Lietuvos mokyklose XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje apžvalga
Kalbama apie scholastinės psichologijos dėstymą Lietuvoje. Ji nebuvo savarankiška filosofijos disciplina, o aiškinta kaip atskiras fizikos ar gamtos filosofijos traktatas pavadinimu „Apie sielą“ („De anima“). Veikiant autoritariniam principui, minėtame traktate buvo išdėstytas ir komentuojamas Aristotelio kūrinys „Apie sielą“. Tačiau, remiantis, iš vienos pusės viduramžių autoritetais – Albertu Didžiuoju, Tomu Akviniečiu, Dunsu Skotu, o iš kitos pusės XVI-XVII a. scholastikos „įžymybėmis“, vyravo eklektizmas, besistengiantis apjungti skirtingų autoritetų požiūrius. Naujųjų laikų filosofijos autorių psichologinių mokymų dėstymas buvo uždraustas, ir, nors kai kurios šių autorių idėjos kartais buvo svarstomos, jų vardai minimi nebuvo. Taip Dekarto supratimas apie refleksą nebuvo svetimas psichologijai, dėstytai senojoje Vilniaus akademijoje antroje XVII a. pusėje. Pagrindinė scholastinės psichologijos sąvoka buvo sielos sąvoka, kuri, sekant Aristoteliu, skirstyta į maitinančiąją, juntančiąją ir mąstančiąją. Kai kuriuose kursuose randame aiškią tendenciją psichikos reiškinius aiškinti siejant su materialiais procesais, vykstančiais organizme; pabrėžiamas lemiamas galvos smegenų vaidmuo, keliama idėja apie psichikos procesų lokalizaciją galvos smegenyse. Scholastinė psichologija išėjo už Aristotelio kūrinio rėmų, keldama ir spręsdama naujas problemas, pvz., kalbos ir mąstymo santykio. Gerai išvystyta valios teorija. Verta dėmesio lietuvio I. Kimbaro knygutė „Theoremata philosophica“, išleista 1600 m. Grace. Į scholastinę psichologiją Lietuvoje negalima žiūrėti kaip į kažką vienalyčio, be vidinių skirtumų.