Vilniaus universitetas teikė didelę reikšmę praktiniam rankų darbo bei amatų įgūdžių mokymui Vilniaus mokymo apygardos mokymo įstaigose. Reakcinio pobūdžio 1828 m. mokyklų nuostatai sudarė sąlygas mokyti amato, bet, politinių įvykių įtakoje, nuslopinus 1830 – 1831 m. sukilimą, Lietuvoje buvo įgyvendinama tik reakcinė nuostatų pusė. Rankų darbui ir amatui, specialiam šių dalykų mokymui nebuvo teikiama pakankamai reikšmės. Todėl XIX a. viduryje Vilniaus mokymo apygardos gubernijose tik 21 liaudies mokykloje buvo mokoma amatų. Ekonomikos raida šalyje, ypač šešiasdešimtaisiais XIX a. metais, kai Rusijos eksportas ir importas judėjo pagrindinai lietuviškų žemių sausuma ir upėmis, geležinkelių ir kelių statyba pareikalavo didesnio skaičiaus darbininkų, turinčių amato darbinių įgūdžių. Kadangi nebuvo amatų mokyklų, tokių darbininkų kadrus papildydavo kaimų ir miestų meistrų, amatininkų apmokyti asmenys bei asmenys, amato mokęsi iš tėvų, kariuomenėje ar savarankiškai. Valstybinio turto gubernijos žinybos stengėsi pritvirtinti našlaičius ir berniukus iš skurdžių šeimų prie amatininkų mokytis amato. Amatininkas imdavosi mokyti ir išlaikyti berniuką veltui su sąlyga, kad mokinys mokysis pas jį nustatytą laiką. Tokiu būdu įvairių amatų mokėsi ganėtinai didelis skaičius berniukų, pvz., Vilniaus gubernijoje 1853 m. – 357. Dėl ilgos karinės tarnybos dauguma grįžusiųjų iš jos nebuvo darbingi ir negalėjo įsijungti į ūkinę veiklą. Be to, įgyti įgūdžiai nepasižymėjo įvairove. Amatininkų poreikis sudarė jiems įmanomas gyvenimo sąlygas. Bežemių ir mažažemių valstiečių vaikų nukreipimas į amatus iš dalies pasitarnavo ir sprendžiant socialines problemas. Tam pasitarnavo ir 1853 m. amatininkų nuostatai. Mokytis amatų savo kūriniuose „Palangos Juzė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“ skatino XIX vidurio lietuvių rašytojas M. Valančius. Jis teigė, kad paauglius mokytis amato reikia atiduoti savo darbą žinančiam meistrui. O parinkti amatą reikia atsižvelgiant į paauglio polinkius. Pradėjo augti interesas amato mokymuisi. Individualus amato mokymas meistro dirbtuvėse jau nebetenkino norinčių išmokti amato. Šalies ekonominė raida reikalavo susieti praktinių įgūdžių įgijimą su teoriniu paruošimu.