Lietuvių tautos kova už demokratinės mokyklos, mokymo gimtąją kalba sukūrė pedagoginės minties pagyvėjimo sąlygas, kuri savo ruožtu suteikė teigiamą postūmį elementorių atnaujinimui. Švietėjai – publicistai (J. Adomaitis – Šernas, J. Šliūpas, P. Višinskis ir kt.) ir kai kurie kiti bažnyčios obskurantizmui priešpastatė mokslą, religinei, antihumaniškai moralei – pasaulietišką, patirtimi pagrįstą moralę, dogmatiškam mokymo proceso supratimui – aktyvų ir sąmoningą žinių įgijimą. Jie įrodė, kad mokslinis, jusliniu suvokimu pagrįstas mokymas leidžia susiformuoti teisingą požiūrį į aplinkinį pasaulį ir turi didelę aklėjamąją vertę. Smulkiosios buržuazijos „laisvojo auklėjimo“ atstovai (A. Jakučionis, K. Skabeika, S. Matijošaitis ir kt.), nors ir kartojo šiam požiūriui būdingas klaidas, bet išreiškė demokratinį požiūrį į mokyklos uždavinius, svarstė apie buržuazinį – klerikalinį auklėjimą. Naujas požiūris į užduotis, turinį ir mokymo procesą pradinėje mokykloje veikė ir elementorius. Pirminio skaitymo mokymo užduotys juose sumaišytos su pirminėmis aplinkinio pasaulio supratimo užduotimis, siekiant mokinius parengti tolesniam sistemiškam mokymui, buvo naudojami įvairūs kalbos ir mąstymo ugdymo būdai. Tai leido formuotis lengvam, teisingam ir sąmoningam skaitymui. Daugelis elementorių turėjo teigiamą ugdomąją vertę. Jie platino materialistinį požiūrį į gamtą ir antireliginę moralę, išreiškė nepritarimą carinei priespaudai, o kai kuriais atvejais ir socialinei neteisybei.