Darbo ir darbinio auklėjimo reikšmė visuomenei, asmenybės vystymuisi pagrįsta mokslinio komunizmo pradininkų darbuose, partiniuose dokumentuose. Komunistinė moralė radosi iš liaudies bendražmogiškųjų moralės normų. Liaudies darbo tradicijos, kaip lietuvių liaudies nacionalinės kultūros svarbi sudėtinė dalis, aktualios ir svarbios ir šiandien. Darbinio auklėjimo tradicijos lietuvių valstiečių šeimoje gilios, apie tai liudija įvairūs šaltiniai: folkloras, etnografija, grožinė (Žemaitė, G. Petkevičaitė - Bitė, M. Valančius) ir memuarinė literatūra (M. Katkus, S. Matulaitis ir kt.). Vaikų darbinis auklėjimas lietuvių valstiečių šeimoje šiame darbe analizuojamas kaip liaudies pedagogikos dalis. Poreforminiu periodu lietuvių liaudies pedagogika dar vaidino svarbų auklėjamąjį vaidmenį, o darbas buvo viena iš auklėjimo priemonių. Straipsnyje parodoma, kad vaikų darbinis auklėjimas buvo sąlygotas ne tik pedagoginių, bet ir socialinių veiksnių. Lietuvių liaudies pedagogika iki šiol niekieno netyrinėta; jos sąvokų ribos nenužymėtos. Straipsnyje pateikiamos tarybinių ir užsienio mokslininkų mintys apie pačią liaudies pedagogikos sąvoką. Tyrimo tikslas – parodyti lietuvių valstiečių šeimos vaidmenį vaikų darbiniame auklėjime; išryškinti darbinio auklėjimo turinį, organizaciją, metodus ir motyvus, nustatyti vaikų amžiaus grupes; apibendrinti progresyvias darbinio auklėjimo tradicijas. Pateikiami tyrimo šaltiniai ir metodai, svarbiausi iš jų – anketa, interviu. Daromos tam tikros išvados iš reprezentatyvios apklausos.