Amžinojo sugrįžimo mitas, arba laukimas sekuliarioje visuomenėje

Lina Vidauskytė

Santrauka


Straipsnyje laukimo tema sekuliarioje visuomenėje nagrinėjama remiantis Walterio Benjamino išskirta santykio su laiku tipologine figūra, kurią jis įvardija kaip „laukiantįjį“. Šios figūros prototipas yra XIX amžiaus prancūzų socialistas ir revoliucionierius Louis Auguste’as Blanqui, savo kosmologiniame traktate iškėlęs „amžinojo sugrįžimo idėją“, kurią keleriais metais vėliau iškėlė ir Friedrichas Nietzsche. „Amžinąjį sugrįžimą“ Benjaminas traktuoja kaip modernų mitą. Moderni mitinė sąmonė straipsnyje nagrinėjama pasitelkiant Hanso Blumenbergo mito sampratą, pagal kurią mitas yra ne pažinimo forma, o būdas įveikti „tikrovės absoliutizmą“. Straipsnyje bandoma parodyti, kad Benjamino „laukiantįjį“ galima traktuoti kaip Nietzsche’s „antžmogį“ – modernaus pasaulio nihilistinę figūrą, koreliatyvią „amžinojo sugrįžimo“ pavidalą turinčiai tikrovei.


Raktiniai žodžiai


laukimas, mitas, amžinasis sugrįžimas, modernybė, antžmogis, Nietzsche, Blanqui, Benjamin, Blumenberg

Pilnas tekstas:

PDF

DOI: https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10822