[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje susitelkiama į nostalginės prieigos prie gamtos prielaidas, kurios tiriamos analizuojant, ką reiškia prancūzų filosofo Jeano-Jacques’o Rousseau mąstyme išsakytas kvietimas grįžti į gamtą. Straipsnyje Rousseau pozicija traktuojama kaip pavyzdinis modelis, atskleidžiantis koreliaciją tarp kritinio požiūrio į modernėjimą ir nostalginės nuostatos dėl gamtos. Remiantis Jacques’o Derrida, Bernardo Stieglerio, Tracy’io B. Strongo ir kitų autorių interpretacijomis, išryškinamas grįžimo į gamtą intencijos prieštaringumas ir prieinama prie išvados, kad Rousseau kvietimas priklauso veikiau metaforiniam, o ne praktiniam lygmeniui, o tai suponuoja paradoksalų pačios nostalginės prieigos pobūdį, suprantant „grįžimą į gamtą“ ne kaip praeities, bet kaip ateities ir naujojo, alternatyvaus žmogiškumo modelio ilgesį. Pažymima, kad šiuolaikiniame kultūriniame diskurse susiduriama su rusoistinę intenciją primenančiomis grįžimo į gamtą modelio apraiškomis, siekiančiomis įsteigti alternatyvą vėlyvosios modernybės aktualybei. Pateikiamas pavyzdys – iš archajinio žemdirbio pasaulėvaizdžio atėjusi, bet vis dar švenčiama Rasos šventė. Teigiama, kad su Rousseau grįžimo į gamtą vizija šią šventę sieja nostalgija gamtai kaip autentiškam tikrovės pagrindui, taip pat gamtos kaip pakaitalo (fikcijos ir savotiško ateities orientyro prasmėmis) samprata. Kaip ir Rousseau mąstyme, Rasos šventėje gamtiškumas reiškiasi per stygių – prarasdamas ontologinį matmenį, jis tampa ne esmiškai būtinas, bet greičiau atliepia tam tikrą estetinę patirtį, pasireiškiančią per tradiciją ir simbolius.