Straipsnyje aptariama Friedricho Schleiermacherio išplėtota jausmo samprata. Keldamas sau tikslą atkurti religijos teises, pažeistas Apšvietos sekuliarizuotos kultūros, Schleiermacheris kartu bando apginti ir Naujųjų laikų racionalizmo užgožtą jausmą. Jis atmeta požiūrį, kad religija tėra pažinimo ar moralės forma. Anot Schleiermacherio, religija negali būti grindžiama nei morale, nei mokslais ar metafizika. Religijos esme jis laiko ne mąstymą ar veiklą, bet jausmą, tiksliau, – visiškos priklausomybės jausmą. Tokią vidinio išgyvenimo formą Schleiermacheris traktuoja kaip betarpišką savimonę. Remiantis prielaida, kad Schleiermacherio tekstus galima skaityti kaip fenomenologinius aprašymus Husserlio prasme, straipsnyje nagrinėjamas būdas, kuriuo ontologinė betarpiškos savimonės struktūra yra reprezentuojama tuose tekstuose.