Straipsnyje keliamas nihilizmo ir maišto sąmonės santykio klausimas. Šis nihilizmo teorijos aspektas aktualizuojamas maišto sąmonei „svetimame“, netgi priešingame kontekste – svarstant „nesipriešinimo“, „pasidavimo“ fenomeną. Šiam svarstymui teorine provokacija tampa ispanų autoriaus Santiago Alba Rico knygos Nihilizmas ir kapitalizmas Prologas – pasakojimas apie katastrofišką įvykį, kurio „nebuvo“ – nutylėtą įvykį. Tokią mūsų vakarietiškos dvasios dispoziciją Rico diagnozuoja esant nihilizmu – kasdieniu nihilizmu. Straipsnyje toks nihilizmo traktavimas sugretinamas su „paradigminiu“ Albert’o Camus nihilizmo kaip maišto sąmonės traktavimu. Keliamas klausimas apie nihilizmo ir jį atitinkančio neigimo judesio genetinę sąsają su maišto ir / ar susitaikymo sąmone. Parodoma, jog nė viena iš šių „binarinių opozicijų“ nelaikytina sąmone, įveikiančia nihilizmą. Nihilizmo neįveikia nei maištas, nei susitaikymas. Kiniškojo tikrovės argumento atžvilgiu abi šios sąmonės intencijos yra lygiavertės. Tačiau XXI amžius įgyja šansą „įveikti“ nihilizmą – tikrovę išgelbsti major event, nepaneigiamas įvykis – įvykis, kurio neįmanoma „nutylėti“.