Dvidešimto amžiaus pradžioje „šventybės“ sąvoka pasirodė filosofų, sociologų ir religijos istorikų žodyne. Bendras šių skirtingų požiūrių bruožas buvo pripažinimas, kad šventybė yra aukščiausia visuotinė gyvenimo vertė bei prasmė ir kaip tokia turi būti priešinama pasaulietiškumui. Tačiau šalia šventybės / pasaulietiškumo priešpriešos šventybei būdinga ir imanentinė pozityvios, gyvybę teikiančios galios, ir pavojaus, implikuojančio griežtą draudimą paliesti tai, kas šventa, priešprieša. Straipsnyje pirmiausia bandoma parodyti, kad pastaroji priešprieša yra pamatinis šventybės bruožas.