Šiame straipsnyje ne tik analizuojant Immanuelio Kanto ir Martino Heideggerio tekstus, bet ir gretinant juos su konkrečiomis „tuščios erdvės“ ir „laiko be įvykių“ pratybomis (pvz., Kazimiro Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ stebėjimu), siekiama atskleisti paslėptą, bet esminį vaizduotės vaidmenį transcendentalinėse suvokimo struktūrose. Tokiame kontekste vaizduotė ne tik neturėtų būti suvokiama kaip subjektyvus sugebėjimas, kuris aktyvuoja vidinius regėjimus ir tokiu būdu realizuoja antraeilį, t. y. reproduktyvų, kūrybingumą. Priešingai – įgydama exibitio originaria vaidmenį ir būdama ontologiškai pirmapradė, t. y. jėga, kuri užtikrina regėjimą ir schematizuoja suvokimą, ji laisvai konstruoja universalų laiko horizontą. Ir būtent todėl, kad vaizduotė iš esmės siejasi su kaita ir tėkme, ji atveria transcendentalinį solipsizmą tikrovei – tokiai, kurią suprantame kaip judėjimą patį savaime.