Straipsnyje atliktas vieno iš naujausių religinių judėjimų Rusijoje, pavadinimu „Senosios Rusijos pravoslavų sentikių-inglingų bažnyčia“ (Древнерусская церковь православных староверов-инглингов), tyrimas. Tai neopagoniškasis judėjimas, kurio įkūrėjas Aleksandras Jurjevičius Chinevičius, naudodamas įvairias lingvistines manipuliacijas, savo paties nežinia iš kur paimtas ir vis plačiau tiek popieriniu, tiek elektroniniu pavidalu platinamas „Slavų Vedas“, bando pagrįsti savo pretenzingą doktriną apie slavų (turimi omenyje rusai)-arijų kilmę iš protėvių-dievų (Peruno) prieš daugelį šimtų tūkstančių, jei ne milijonų metų, kitose planetose, iš kurių atkeliavę į Žemę čia užėmė šiaurės pusrutulį. Slavų-arijų kultūra pagal jo (ir kitų šio rato neopagonių autoritetų, visų pirma Trechlebovo) doktriną, buvo visų didžiųjų civilizacijų pradininkė, bet krikščionybės diegimo laikais Europos tautos iš jų pavogė jų istoriją ir pasisavino jų nuopelnus, bandė sunaikinti jų kultūrinę atmintį, primesdami jiems žeminantį įvaizdį, esą iki X amžiaus jų tiesiog nebuvo, o jeigu kas ir buvo, tai tamsi neišmani liaudis... Tyrime buvo atlikta Chinevičiaus „lingvistinio metodo“ analizė, kurios metu paaiškėjo, kad jis naudojasi kai kuriais judėjų Kabalos interpretaciniais metodais, kurie visiškai natūraliai tinka semitų kalboms dėl jų specifikos, bet netinka indoeuropiečių kalboms. Dėl to Chinevičius priverstas iškraipyti ir perdaryti rusų kalbą pagal semitų kalbų struktūrą, nepamiršdamas aiškinti, kad šie metodai – taip pat senoviniai rusų metodai, kuriuos kažkas iš jų pasisavino. Kaip pirmavaizdis tiriant šiuos kabalistinius metodus buvo pateikti keli pavyzdžiai su komentarais iš Zoharo.