Vakarų filosofijos tapatybės samprata siejasi su statiškos ir tvirtos struktūros Descartes’o subjektu, kuriame tasai, kuris mąsto (cogitans), save patį paverčia objektu (cogitatum). Husserlio ir Sartre’o fenomenologija mums suteikia sąmonės dinamizmo poreikį – beveik hidrografinę ego tėkmės sampratą, kuri gali būti suvokta tik kaip ritmą ir orientaciją išlaikanti srovė. Kita vertus, Freudo, o ypač Lacano, psichoanalizė aptinka heterogenišką Kito tikrovę, t. y. pasąmonę, kurią reikia išlaisvinti iš melagingos veidrodinio ir įsivaizduojamo ego tapatybės. Ir derindamas, ir kritikuodamas fenomenologijos ir psichoanalizės pozicijas, šis tekstas, kuriame analizuojama autonomiška ir rezistenciška vaizduotės spontaniškumo prigimtis, mėgina paskirti naują uždavinį vaizduotei – sukelti Kitybę savo paties steigtyje.