Straipsnyje analizuojama prasmės patirties santykis su raštu. Kas mokslo atsiradimui ir tradicijai yra svarbiau: prasmės intuicija ar jos užrašas? Straipsnio tikslas – parodyti, kad prasmės patirties ir rašto santykis gali būti suprastas tiktai transcendentalumo ir empiriškumo sankirtos perspektyvoje. Jacques’as Derrida apibūdina raštą kaip balso priešingybę, bet užmiršta, kad raštas turi būti siejamas su prasmės patirtimi. Edmundas Husserlis rašymo praktiką suvokia kaip empirinį įdealių prasmių artikuliavimą. Raštas yra pasyvi prasmių patirties sedimentacija, kuri turi būti reaktyvuojama ir reaktualizuojama. Rašymas yra rizikingas veiksmas, kuris ne išvaduoja nuo kontingentiško pasaulio, o priverčia prisiimti atsakomybę.