Tai filosofinis pasakojimas apie Gintaro Varno spektaklį „Nusiaubta šalis“ ir jo istorinį-literatūrinį kontekstą. Pagrindinė spektaklio tema įvardijama kaip Dievo vieta istorijoje. Tekste vartojami „vertikalaus laiko“ ir „istorijos spirale“ įvaizdžiai, būdingi viduramžių menui. Šalia pastebėjimų apie viduramžių teatro specifiką ir jos atspindėjimą spektaklyje tekste vartojamos H. Bergsono, G. Bachelard’o, G. Deleuze’o, P. Ricoeuro įžvalgos į laiko problematiką bei J. Derrida religijos filosofijos intarpai. Spektakliui būdingas virtualus laikų ir vietų daugybiškumas, skirtingų laikų sutraukimas vienoje trukmėje primena Bergsono „filosofinio laiko“ koncepciją. Paradigmos metonimiškumas leidžia traktuoti šį spektaklį kaip sakramentinį teatrą, kuriame performatyvumas bei papildomumo principas sukuria Realaus Buvimo efektą.