Straipsnyje svarstomas tikėjimo ir nihilizmo santykis Gianni Vattimo filosofijoje. Analizuojama Vattimo pozicija, patį nihilizmą traktuojanti kaip „silpnojo mąstymo“ (hermeneutinę) pastangą. „Silpnasis mąstymas“ save apsibrėžia kaip pastangą , skirtingai nei moderno filosofija suprantančią santykį su ankstesnių epochų filosofiniu palikimu ir kitaip traktuojančią patį (metafizikos) įveikos reikalavimą. Įveika Vattimo jau nebeturi tiesiog neigimo ar peržengimo prasmės, bet turi atsisveikinimo vyksmo prasmę. Tokioje perspektyvoje tikėjimo samprata ir ontologijos paieškos tampa susietos su nihilizmu, traktuojamu jau pozityvia prasme.