Straipsnyje aptariama ankstyvuosiuose Emmanuelio Levino tekstuose pristatoma egzistencijos anonimiškumo samprata. Keliant klausimą, kokia yra išsivadavimo iš anonimiškumo prasmė, parodoma, kad tai yra viena intersubjektyvaus santykio prielaidų ir pačios etikos galimybės sąlyga.
Levino egzistencijos samprata taip pat padeda atskleisti jo santykį su Vakarų, ypač su Martino Heideggerio, filosofija. Autorė laikosi nuomonės, kad Levino egzistencijos ir egzistuojančiojo atskyrimas nėra tik heidegeriškojo ontologinio skirtumo apvertimas ar jo modifikacija, bet pirmasis žingsnis link šiuo skirtumu neparemtos kitybės.