Straipsnyje Hanso Jonaso atsakomybės imperatyvo paieška technikos amžiuje užklausiama sutelkiant dėmesį į etikos ir ontologijos santykio problemą. Pirmiausia etikos ir ontologijos santykio problemiškumas išryškinamas platesniame kontekste: aptariama tradiciškai įsitvirtinusi teorinio ir praktinio proto perskyra, šiuolaikinės diskusijos ontologijos ir etikos santykio klausimu bei Martino Heideggerio mėginimas prie pamatinės ontologijos sugrįžti fenomenologinės štai-būties analizės, savitai inkorporavusios praktinį matmenį, terminais. Pažymima, kad fiksuodamas žmogaus buvimo ir veikimo būdo pokyčius technikos amžiuje Jonas kaip tik iš dalies ir seka Heideggeriu. Straipsnyje teigiama, kad technikos fenomenas yra konstitutyvus Jonasui formuluojant atsakomybės imperatyvą. Be to, ontologijos ir etikos ryšį paliudija ir Jonaso orientacija į tikrovišką etiką bei ontologinį etikos grindimą. Tačiau sykiu parodoma, kad Jonas įžvelgia Heideggerio būties anonimiškumo pavojų, galintį panaikinti etinį matmenį ir priversti rezignuoti būtinybės akivaizdoje. Straipsnyje daroma išvada, kad, vengdamas šio būties anonimiškumo, Jonas skelbia savotišką neoaristotelizmą, pasireiškiantį teleologine būties samprata. Kartu straipsnyje suabejojama, ar aristoteliškoji teleologija gali būti pakankama atsvara viešpataujančiam šiuolaikinės technikos anonimiškumui. Galbūt etika, užuot ieškojusi pagrindimo ontologijoje, turi išlikti alternatyva jai.