SUSVETIMĖJIMAS IR VAIZDUOTĖ. CHARLIE’O KAUFMANO „SINEKDOCHA, NIUJORKAS“

Santrauka

Straipsnis nagrinėja laiko, vaizduotės ir sintezės santykį Charlie’o Kaufmano filme „Sinekdocha, Niujorkas“. Nesugebėdamas atrasti sąryšio tarp paskirų gyvenimo fragmentų, kitaip tariant, neįstengdamas „sujungti pradžios su pabaiga“, pagrindinis „Sinekdochos“ herojus Cadenas viską vienijančios jungties prasmės ima ieškoti meno kūrinyje. Statomas spektaklis turėtų užtikrinti visa apimančią struktūrą – būtent spektaklio užbaigtumas suteikia viltį, kad pradžios ir pabaigos, taip pat jas siejančio vidurio ryšys egzistuoja ir Cadeno gyvenime. Tačiau, siekdamas vienovės, Cadenas susiduria su vaizduotės, kuri mums suteikia pačią radikaliausią kitybės patirtį, problema. Chronologinę tėkmę iškomponuojanti ir perkomponuojanti spektaklio repeticijų eiga, o kartu filmo montažinė seka – sutrikdydama ir išderindama „normalų suvokimą“ – atgaivina sąmonės gyvybingumą akistatoje su savo paties mirtimi. Straipsnyje aptinkamas mirtingumo įsisąmoninimo modelis atveria gilesnės tikrovės vizijas, o išsilaisvinimas iš tapatybių susisieja su laikiniais Kitybės patyrimo modusais.
Pagrindiniai žodžiai: sinekdocha, vaizduotė, laikas, Kitybė, sintezė.

ALIENATION AND IMAGINATION. CHARLIE KAUFMAN’S “SYNECDOCHE, NEW YORK”
Kristupas Sabolius

Summary
This article examines the link between time, imagination, and synthesis in Charlie Kaufman’s “Synecdoche, New York”. Unable to find the unity among separate fragments of life and “to join the beginning to the end“, the protagonist Caden Cotard starts mounting a new play – “an artistic piece of brutal realism and honesty“. However, this attempt could be interpreted as a deliverance of the power of imagination – the Kantian Einbildungskraft, which permits the unification of sensibility and understanding as well as provides us with the radical experience of the Otherness. The chronological flow of events is decomposed and recomposed during the rehearsals of Caden’s performance, as well as in the editing sequence of the film itself, resuscitating, through the perplexity and confusion, the vitality of consciousness vis-à-vis its own mortality. Thus, the article shows that the awareness of one’s death provides with deeper insights into reality, while abandoned identities correspond to a temporal opening of and for the Other.
Keywords: synecdoche, imagination, time, synthesis, Otherness.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.