Religija ir kultūra http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura <p>Įkurtas 2004 m.Publikuoja religijos fenomeno bei religijos ir kultūros santykio tyrimų, integruotai apimančių religijotyrines, religijos filosofijos ir etc. disciplinas, tematikos straipsnius.</p> lt-LT <p>Susipažinkite su autorių teisėmis&nbsp;<a href="http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/journalpolicy">žurnalo politikoje</a>&nbsp;skiltyje Autorių teisės.&nbsp;</p> rita.serpytyte@rstc.vu.lt (Rita Šerpytytė) vigintas.stancelis@kf.vu.lt (Vigintas Stancelis) Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 OJS 3.1.1.2 http://blogs.law.harvard.edu/tech/rss 60 Redakcinė kolegija ir turinys http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12315 <p>[tekstas lietuvių kalba]</p> Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12315 Mon, 07 Jan 2019 00:00:00 +0200 Nurodymai autoriams ir bibliografiniai duomenys http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12316 <p>[tekstas lietuvių kalba]</p> Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12316 Mon, 07 Jan 2019 00:00:00 +0200 Protas, pažįstantis save patį: dvynio sutiktuvės? Augustino de Trinitate http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12303 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnio objektas yra proto, pažįstančio save patį, problema Augustino veikale De Trinitate. Tvirtinama, kad ši problema yra sprendžiama keliomis tarpusavyje nesuderinamomis kryptimis, cirkuliuojančiomis fautes de mieux statusu. Viena vertus, proto savęs paties pažinimo aktas (notitia sui) svarstomas kaip nuo proto atskiras ontologinis vienetas, įgaunantis ir substancijos, ir akcidencijos statusą. Kita vertus, skirtis tarp proto ir savęs paties pažinimo yra panaikinama, mens ir notitia sui pamąstomos veikiau kaip dvi sąvokos, nurodančios tą patį ontologinį vienetą. Ši skirtingų sprendimo linijų simbiozė gali būti pateisinama tuo požiūriu, kad užklausia via analogiae tarp materialiosios ir inteligibiliosios plotmių pagrįstumą, t. y. pažinimo principų, galiojančių vienoje plotmėje, perkėlimo į kitą plotmę teisėtumą.</p> Gintarė Kurlavičiūtė Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12303 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 Šventojo Dominyko ikonografija: asmuo, atvaizdas ir šventumo perteikimo problema http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12305 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje šv. Dominyko (1170–1221) asmenybės „išnykimo“ problema analizuojama pristatant jo vaizdavimą ir šventumo išreiškimą biografiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose. Tekstuose jis vadinamas „šventu“ nurodant jo sąmoningą sekimą Kristumi. Ikonografijoje šventumo simboliai tapo ženklais, leidžiančiais atpažinti asmenybę, o šventojo figūra – Dievo gerbimo pavyzdžiu. Jei asmenybės „išnykimas“ susijęs su šventumo perteikimu, tai primena Jeano-Luco Mariono plėtojamą ikonos sampratą. Ši sąsaja leidžia vadinti šv. Dominyką ikona, perduodančia gerbimą ir prarandančia savo ryškumą. XIII a. būdinga krikščioniška šventumo samprata, išryškėjanti šv. Tomo Akviniečio tekstuose, leidžia suprasti šv. Dominyko asmenybės atvaizdą kaip paties šventojo pasirinkimo tapti nuoroda link Dievo tęsinį.</p> <p>&nbsp;</p> Birutė Valečkaitė Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12305 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 Po Dievo vardo apreiškimo: du kalbėjimo būdai http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12307 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje nagrinėjama kalbėjimo apie Dievą (Kitybę) problema. Jame ginama tezė, kad tik apreiškimas sudaro sąlygas kalbėti apie Dievą, tačiau vėlgi šis kalbėjimas pasireiškia kaip tyla. Kalbėjimo apie Dievą problematika nagrinėjama filosofinės teologijos požiūriu, taip pat akcentuojamas apreiškimo motyvas. Dievui apreiškus savo vardą, atsirado ne vienas būdas kalbėti apie Dievą. Remiantis apreiškimu, filosofija įgauna krikščioniškų motyvų, kurie atskleidžia naujas perspektyvas kalbėti Dievo tema. Tačiau toks kalbėjimas neišvengia kalbėjimo „apie“ aspekto. Ganėtinai lengvai pereinama prie ontoteologinių nuostatų pamirštant, kad Kitybės patirtis priverčia žmogų nutilti. Tačiau tylėjimas įgauna dvejopą prasmę. Viena vertus, tylėjimas reikalingas tiems, kuriems apreiškimu nebuvo duotas žinojimas, o kita vertus – tylima tada, kai dangaus karalystės paslaptys yra atskleidžiamos paties Dievo apreiškimo būdu.</p> Ramūnas Boleslovas Malcius Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12307 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 Miguelio de Unamuno religijos filosofija kaip Bultmaniškasis numitinimas: transcendencijos problema http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12308 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje Miguelio de Unamuno religinė mintis nagrinėjama per Rudolfo Bultmanno numitinimo prizmę. Bendro filosofinio ir kultūrinio konteksto siejami autoriai savo idėjas plėtoja sekuliarizuotame pasaulyje gyvenančios žmogiškosios konkretybės, Unamuno vadinamos „žmogumi iš kūno ir kraujo“, plotmėje. Suvokdami, kad tradicionalistiniai, mitologiniai bei metafiziniai krikščioniškosios žinios elementai šiuolaikinio žmogaus netenkina, Unamuno ir Bultmannas krikščionišką žinią numitina ir ieško joje to, kas kreipinio forma kalbama apie žmogiškąją egzistenciją ir kur apeliuojama į pamatinius, rūpestį savimi pačia išreiškiančius klausimus. Unamuno svarbiausiu dalyku krikščioniškoje žinioje laiko pažadą, kad per Kristaus prisikėlimą įmanomas kiekvieno „žmogaus iš kūno ir kraujo“ nemirtingumas, Bultmannas – kvietimą laisvai, autentiškai egzistencijai. Autorius skiria žmogiškosios konkretybės ir transcendencijos santykio traktavimas: Unamuno „žmogui iš kūno ir kraujo“ santykis su transcendencija – imanentinis poreikis, vienintelė galimybė jo šiapusiškumui (suprastam ir egzistencine, ir metafizine prasme) būti išpildytam, Bultmannui konkretybės santykis su transcendencija – eschatologinis įvykis, šiapusybės pertrūkis ir žmogaus santykio su pasauliu, ir su savimi prasme.</p> Algirdas Fediajevas Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12308 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 Modernybė ir gamta: kur sugrįžti norėjo Rousseau? http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12309 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje susitelkiama į nostalginės prieigos prie gamtos prielaidas, kurios tiriamos analizuojant, ką reiškia prancūzų filosofo Jeano-Jacques’o Rousseau mąstyme išsakytas kvietimas grįžti į gamtą. Straipsnyje Rousseau pozicija traktuojama kaip pavyzdinis modelis, atskleidžiantis koreliaciją tarp kritinio požiūrio į modernėjimą ir nostalginės nuostatos dėl gamtos. Remiantis Jacques’o Derrida, Bernardo Stieglerio, Tracy’io B. Strongo ir kitų autorių interpretacijomis, išryškinamas grįžimo į gamtą intencijos prieštaringumas ir prieinama prie išvados, kad Rousseau kvietimas priklauso veikiau metaforiniam, o ne praktiniam lygmeniui, o tai suponuoja paradoksalų pačios nostalginės prieigos pobūdį, suprantant „grįžimą į gamtą“ ne kaip praeities, bet kaip ateities ir naujojo, alternatyvaus žmogiškumo modelio ilgesį. Pažymima, kad šiuolaikiniame kultūriniame diskurse susiduriama su rusoistinę intenciją primenančiomis grįžimo į gamtą modelio apraiškomis, siekiančiomis įsteigti alternatyvą vėlyvosios modernybės aktualybei. Pateikiamas pavyzdys – iš archajinio žemdirbio pasaulėvaizdžio atėjusi, bet vis dar švenčiama Rasos šventė. Teigiama, kad su Rousseau grįžimo į gamtą vizija šią šventę sieja nostalgija gamtai kaip autentiškam tikrovės pagrindui, taip pat gamtos kaip pakaitalo (fikcijos ir savotiško ateities orientyro prasmėmis) samprata. Kaip ir Rousseau mąstyme, Rasos šventėje gamtiškumas reiškiasi per stygių – prarasdamas ontologinį matmenį, jis tampa ne esmiškai būtinas, bet greičiau atliepia tam tikrą estetinę patirtį, pasireiškiančią per tradiciją ir simbolius.</p> Vaiva Daraškevičiūtė Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12309 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 Religinės argumentacijos (ne)galimybė formaliojoje viešojoje erdvėje http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12310 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje nagrinėjami Jürgeno Habermaso ir Charles’o Tayloro debatai apie galimybę naudoti religinius argumentus formaliojoje viešojoje erdvėje. Habermaso pozicija, kylanti iš jo kritikos Johnui Rawlsui, tačiau kartu ir pratęsianti Rawlso pradėtą mąstymo liniją, remiasi universalaus bendražmogiško racionalumo principu: norėdami savo religinius argumentus naudoti formaliojoje viešojoje erdvėje, religingi piliečiai privalo išversti juos į sekuliarią, t. y. visiems racionaliems individams suprantamą, kalbą. Šiai pozicijai prieštarauja Tayloras, teigdamas, kad skirtis tarp religinių ir sekuliarių argumentų nepagrįsta. Straipsnio tikslas – ištirti, ar Habermaso pozicija ir ją grindžiančios pamatinės prielaidos yra pagrįstos ir kiek ši pozicija bei pati diskusija atliepia esamą geopolitinę ir sociokultūrinę situaciją ir gali padėti ją suprasti. Tai daroma pasitelkiant Tayloro ir jam antrinančių autorių kontrargumentus Habermaso pozicijai ir bandant išgryninti alternatyvią problemos sprendimo galimybę.</p> Vaida Kalkauskaitė Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12310 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 Hegelio smėlio knyga, arba apie pradžią ir jos negalimybę http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12311 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje nagrinėjama vis dar plačiai tebeginčijama Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio Logikos mokslo pradžios principo problema ir Friedricho Wilhelmo Josepho Schellingo pateikta jos interpretacija, iš esmės paklojusi pagrindus tolesnei Hegelio kritikos linijai. Anot Schellingo, Hegelio formuluojama pradžios kaip grynosios būties principo samprata tegali būti suvokta arba vien kaip gryna tautologija, arba tik negatyviai apibrėžianti tikrovės galimybės sritį. Šiame tekste, priešingai nei numato vyraujančios strategijos, pradžios problemos paradokso nesiekiama išspręsti. Mėginama parodyti, kad dinaminė būties ir nieko vienovės struktūra ir pradžios principo negalimybė pasirodo esančios būtent tai, kas išjudina mąstymą ir įgalina formos ir turinio tapatybę. Remiantis pasiūlyta pradžios paradokso performatyvumo interpretacija siekiama atsakyti Schellingo kritikai ir sykiu sugretinti jųdviejų pozicijas.</p> Brigita Gelžinytė Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12311 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200 Heideggerio πóλεμοσ http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12312 <p>[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]</p> <p>Straipsnyje nagrinėjama Martino Heideggerio filosofijos sąsaja su XX amžiaus viduryje Šveicarijoje susiformavusia psichoterapijos kryptimi – Dasein-analize, kurios pradininku laikomas Medardas Bossas. Paprastai manoma, kad bendradarbiaudamas su Bossu Heideggeris ieškojo būdų, kaip jo išplėtotą teoriją galima būtų pritaikyti praktikoje. Straipsnyje bandoma suabejoti tokiu požiūriu ir keliama hipotezė, jog seminarai, kuriuos Heideggeris vedė Bosso namuose Colikone, jam buvo svarbūs kaip situacija, kurioje per filosofinio ir psichoterapinio diskurso konfrontaciją įvyksta herakleitiškasis πόλεμος – įtampa, kurioje dalyvaudamas žmogus gali patirti būties atvirybę.</p> Tomas Sodeika Autorinės teisės (c) 2019 Vilniaus universiteto leidykla / Vilnius University Press http://creativecommons.org/licenses/by/4.0 http://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/article/view/12312 Fri, 28 Dec 2018 00:00:00 +0200