Jau antikinėje literatūroje susiformavo pagrindiniai literatūros žanrai. Pirmą kartą jie buvo konceptualizuoti Aristotelio „Poetikoje“, išskirti trys pagrindiniai: epas, lyrika, drama. Straipsnyje paliečiamas vienas jų – antikinė lyrika (poezija), akcentuojamos smulkiosios poezijos formos, konkrečiau – epigramos žanras. Apibūdinimas „lengvoji poezija“, pasirinktas pavadinimui, skamba neįprastai, šiek tiek dviprasmiškai (plg. lengvoji muzika), bet ir intriguoja, nes iš vienos pusės atspindi pačių poetų ir auditorijos santykį su šiomis poezijos formomis, o iš tyrėjo perspektyvos suteikia progą samprotauti apie rimtosios ir „kitokios“ poezijos žanrų įvairovę, apie opoziciją, kurią nuolat reflektavo antikos, ypač romėnų, poetai. Opozicija padeda identifikuoti epigramai bei kitiems mažosios poezijos žanrams būdingus bruožus, ypatumus: juk daug ką atrandame per lyginimą ir opozicijas, antinomijas. Epigramos žanro ypatumai pirmiausia atskleidžiami skaitant žymiausio romėnų epigramų poeto Marcialio, kuris sąmoningai apsisprendė kurti tik epigramas ir kurio visas poetinis palikimas pasiekė mūsų laikus, poeziją.