Žodis lietuvių kalboje yra gana savarankiškas prozodinis vienetas, bet kai kada jis gali netekti kirčio. Šio tyrimo tikslas – nustatyti ir aprašyti lietuvių kalbos žodžių prozodinį savarankiškumą lemiančius veiksnius. Tiriamąją medžiagą sudaro ištraukos iš lietuvių autorių grožinių ir eseistikos kūrinių, kurias perskaitė 22 profesionalūs diktoriai (iš viso 11 val. 20 min.). Pirminiams duomenims išgauti buvo sukurta kompiuterinė programa (programavo prof. dr. G. Raškinis). Tiriamojoje medžiagoje beveik penktadalis žodžių pavartoti su klitikais. Lietuvių kalbos žodžių prozodinis savarankiškumas priklauso nuo daugelio veiksnių: fonetinės struktūros (vienskiemeniai žodžiai dažniau prišlyja), morfologinių požymių (nekaitomosios kalbos dalys dažnai neturi kirčio), sakinio struktūros (eliptiniuose sakiniuose kirtį gali gauti kitais atvejais klitiškai vartojami žodžiai), pragmatinių intencijų (loginį kirtį turintis žodis dažnai gaus ir leksinį kirtį), ritmo spaudimo (greta nekirčiuoto skiemens potencialus klitikas gali išlaikyti kirtį). Pastarasis veiksnys yra svarbus kalbos ritmiškumo reguliatorius dėl dviejų priežasčių. Pirma, klitikas gali panaikinti kirčio sangrūdą, kuri susidarytų, jei abu žodžiai būtų kirčiuoti. Antra, jei klitikas prišlyja prie žodžio, kirčiuoto pirmajame skiemenyje, kirtis pasislenka – kirčiuotu tampa antrasis skiemuo. Toks žodis būdingesnis lietuvių kalbai ir yra lengviau artikuliuojamas. Vis dėlto lietuvių kalboje ritmas neturi didelės įtakos žodžių šlijimui, žodžių prozodinį savarankiškumą lemia skiemenų kiekis ir morfologiniai požymiai.