Anglų karaliaus Jokūbo I laikų literatūra itin pasižymi dramomis, kurioms būdinga sudėtinga sąmojo kalba. Intelektualūs žiūrovai, t. y. karaliaus dvaro elitas pageidavo tik aukščiausio lygio pjesių. Kadangi scenos dekoracijos tais laikais vis dar buvo ganėtinai neekspresyvios, pjesių autoriams ir toliau teko pasikliauti meninio žodžio galia bei sąmojinga iškalba siekiant sukurti patrauklų dramaturginį įvykį. Pjesės tapo itin išraiškingos kalbiniu požiūriu ir intelektualiai sudėtingos. Sąmojis įsigalėjo kaip vienas centrinių dramos teksto elementų. Straipsnyje analizuojamos XVII amžiaus sąmojo apraiškos Johno Websterio dramoje Malfio hercogienės tragedija (1613). Tai viena žinomiausių to laiko pjesių ir dažniausiai statoma drama šiuolaikinio teatro scenose, žinoma, išskyrus Šekspyro pjeses. Pabrėžtina, kad pjesėje sąmojis – ne atskira stilistinė figūra ar dekoratyvinė detalė, ji kuria sudėtingą, išplėtotą dramos kalbos audinį, atveriantį skaitytojui gilesnius vaizduotės ir reikšmės sluoksnius. Sąmojis demonstruoja paradoksaliai simetrišką minties asimetriją ir intelektinės ir / ar vaizdinės nedermės dermę. Aptariama sąmojo sąvokos kaita, rūšys, kalbos sudėtingumas ir meninė vertė, analizuojami sąmojo kontekstai. Gilinamasi į XVII amžiaus socialinį kontekstą ir vebsteriškojo sąmojo, turinčio socialinę vertę (t. y. perteikiančio moralinės korupcijos bei socialinės nelygybės temas), formavimo mechanizmą, leidžiantį pademonstruoti varžytuvių kalbos specifiką, nukreiptą į agresiją ir atvirą pašaipą, išryškinančias slepiamą moralinę korupciją ir socialinę neteisybę.