Straipsnyje ieškoma Marcelijaus Martinaičio meilės koncepcijos knygoje Atmintys: meilės lyrikos albumas (2008). Meilės samprata atskleidžiama derinant mitopoetinės kritikos, komparatyvistikos ir interpretacijos metodus. Atraminiais taškais pasirinkta Biblija ir mitologija. Meilės ir Eroso konceptai tiriami remiantis ir jungiant Nikolajaus Berdiajevo, Ericho Frommo, Vladimiro Solovjovo, Algio Mickūno, Mirce'os Eliade, Platono sampratas bei popiežių Pauliaus VI ir Benedikto XVI kerigmą. Meilės albumą padeda iššifruoti atminties supratimas, pagrįstas Henri Bergsono filosofija; meilės koncepciją – Oskaro Milašiaus, Antikos, Viduramžių, Renesanso mitų meilės samprata. Atminčių tekstas traktuojamas kaip hermetiškas, intertekstualus, reflektuojantis kosmogonijos ir antropogonijos aktą permanentiniame erdvėlaikyje. Pasaulio perkūros procesas sietinas su archetipine sąmone, vyrauja „amžinojo sugrįžimo“ ciklas. Meilė – transcendencijos pamatas, egzistencijos pagrindas ir siekiamybė susilieti su Dievu, Dievo dovana žmonijai, meilės objekto regėjimas. Erosas (aistra) ambivalentiškas: tai žemiškoji / dangiškoji, nuodėmingoji / dieviškoji, kuriančioji / griaunančioji varomoji kūros jėga. Moteris – žemiškoji / geidulingoji, dieviškoji / nepasiekiamoji. Sprendžiamas klausimas, kuris motyvas – krikščioniškosios ar kurtuazinės literatūros – vyrauja meilės lyrikos albume.