Straipsnyje siekiama išnagrinėti, kiek išsamiai Eugene’as O’Neillas savo dramoje Vaikiščias Drymis (re)konstruoja ar taiko juodojo mačo mitą, pagal kurį juodieji vyrai yra vaizduojami neigiamai – kaip įtūžę ir visuomenės atstumti. Analizuojamos O’Neillo asmeninės pažangios rasinės pažiūros, jo nuostatos dėl universalios žmogiškosios egzistencijos, tai vertinama kaip tvirtas dramos pagrindas. Į minėtoje dramoje vyraujančios krypties pažiūras žvelgiama kaip į progresyvias. Nors dramos centre yra visuomenės užribyje atsidūręs juodasis, o tai gali būti laikoma dramaturgo išreiškiamu susirūpinimu neteisinga Amerikos visuomenės rasine ir klasių stratifikacija, vis dėlto O’Neillo kūryboje gausu plačiai paplitusių stereotipų, susijusių su tariamu moraliniu juodųjų nuosmukiu, jų primityvumu ir agresyviu elgesiu, kurie kelia grėsmę vyraujančiai baltųjų sukurtai tvarkai. Kalbant apie rasinius lyčių įsitikinimus, straipsnyje dėmesys skiriamas tam, kaip O’Neillas vaizduoja juodųjų vyrų derybas su baltųjų patriarchalinėmis galios struktūromis. Jas rašytojas perteikia stereotipišku dominuojančios pagyvenusios juodaodės moters paveikslu. Taip pat gilinamasi į nepriklausomą juodaodžių meną, kurtą jų menininkų kaip priešpriešą baltųjų amerikiečių rašytojų skelbiamiems žeminantiems, stereotipiniams priespaudą kenčiančių juodaodžių aprašymams.