Tyrimo tikslas – nustatyti ir aptarti svarbiausius lietuvių kalbos veiksmažodžio morfemų struktūrinius modelius. Tiriamąją medžiagą sudaro beveik 30 000 skirtingų veiksmažodžių ir jų formų. Visa medžiaga buvo sukirčiuota ir transkribuota. Empiriniams duomenims išgauti parengta speciali kompiuterinė programa. Lietuvių kalbos tekste vyrauja vienskiemenės morfemos: tokios šaknys sudaro 97 %, priešdėliai – 99 %, darybinės priesagos – 98 %, paprastųjų formų galūnės – 97 %. Kaitybinės priesagos ir sangrąžos afiksas yra tik vienskiemeniai, o įvardžiuotinių formų galūnės – tik dviskiemenės (97 %) arba triskiemenės. Veiksmažodžio morfemų struktūrinė įvairovė didelė: šaknies morfemos gali būti 91 modelio, priešdėliai – 8, darybinės priesagos – 18, kaitybinės priesagos – 7, paprastosios galūnės – 9, įvardžiuotinių dalyvių galūnės – 7, sangrąžos dalelytė – 3 modelių. Lietuvių kalboje vartojamų veiksmažodžių šaknys dažniausiai yra CVC struktūros (45 %). Tiriamojoje medžiagoje vyrauja veiksmažodžiai su CV modelio priešdėliais (59 %), VC modelio darybinėmis priesagomis (46 %), vienbalsėmis galūnėmis (V modelis, 76 %). Veiksmažodžio šaknis daugeliu atvejų prasideda ir baigiasi priebalsiu (82 %). Vadinasi, prie šaknies dėl lietuvių kalbos fonologinės struktūros (t. y. polinkio vengti hiato) turi jungtis atvirieji priešdėliai ir nepridengtosios priesagos ar galūnės. Ir iš tiesų priešdėlis dažniau yra atvirasis (80 %), o darybinės priesagos (90 %) ir visos galūnės yra nepridengtosios. Kaitybinės priesagos nepaklūsta šiam dėsningumui: tik trečdalis jų yra nepridengtosios. Tendencija, kad šaknies struktūra iš principo gali lemti kitų afiksų struktūrą, gana akivaizdi.