Tėvynės, gimtojo krašto, lietuvių tautos, gimtųjų namų refleksija – viena svarbiausių Antano Vaičiulaičio kūryboje ir asmeninėje korespondencijoje. 1924–1992 m. rašytuose laiškuose („Laiškai. Rinktinė“ 2013) atsiskleidžia kūrybinė būtis, itin glaudžiai susijusi su Lietuvos vaizdinio formavimusi, jo įkūnijimu ir tėviškės atminties saugojimu. Tėvynės vaizdinys itin dažnai perteikiamas prarastojo rojaus simbolika, lydimas tragiškos atomazgos nuojautų. Tėvynės kaip rojaus konstruktas ėmė kurtis dar rašytojo vaikystėje, kuri laiškuose vaizduojama kaip mitinis Edenas. Per motiną, namų ir aplinkinės gamtos erdvę formavosi tėvynės kaip tvirtovės metafora. Lygindamas tėvynę su mylima motina, Antanas Vaičiulaitis perteikė Lietuvos okupacijos sukeltą didžiulį skausmą. Tėvynės-rojaus vaizdinys laiškuose taip pat siejamas su vaikystės ir šeimos šventumo bei patriotiniais idealais, tikėjimu, prarasties ir sugrįžimo motyvais, perteikiamais medžio ir paukščio simbolika. Rašytojo korespondencijoje per asmeninį kontekstą, sudėtingas emocines būsenas atsiskleidžia kultūrinė tautos atmintis.