Vladimir Nabokov’s Self-Translated Lolita: Revisiting the Original Alliterative Modes
Straipsniai
Artūras Cechanovičius
Vilnius University, Lithuania
Jadvyga Krūminienė
Vilnius University, Lithuania
Publikuota 2012-10-25
https://doi.org/10.15388/Respectus.2012.27.15341
PDF (Anglų)

Reikšminiai žodžiai

literatūrinis vertimas
autorinis vertimas
aliteracija
subaliteracija
garsų orkestruotė
virtuoziškas perteikimas
revizitacija
dvigubas rašymas

Kaip cituoti

Cechanovičius, A. and Krūminienė, J. (2012) “Vladimir Nabokov’s Self-Translated Lolita: Revisiting the Original Alliterative Modes”, Respectus Philologicus, 22(27), pp. 115–129. doi:10.15388/Respectus.2012.27.15341.

Santrauka

Vladimiro Nabokovo romano Lolita autorinis vertimas: originalo aliteracinių modelių revizitacija
Straipsnyje pateikiama atvejo studija, pagrįsta dviejų Vladimiro Nabokovo romano Lolita versijų – anglų ir rusų kalba – lyginimu. Tyrimui buvo pasirinktos teorinės literatūrinio vertimo įžvalgos. Straipsnio autoriai autorinį vertimą traktuoja kaip atskirą literatūrinio vertimo šaką atsiribodami nuo negrožinės literatūros tekstų autorinio vertimo tyrinėjimų. Įdomu pastebėti, kad dažniausiai savo kūrinius į kitą kalbą verčia bilingviai autoriai. Todėl nekeista, kad pirmiausia į autorinio vertimo reiškinį dėmesį atkreipė lingvistai, o ne vertimo teoretikai. Teoriniai autorinio vertimo srities tyrimai dar tik pradinėje stadijoje, jiems vos keli dešimtmečiai. Pirmasis „autorinio vertimo“ terminą (angl. selftranslation) pasiūlė Antonas Popovičius Literatūrinio vertimo analizės žodyne (1976).
Straipsnio autoriai analizuoja kelis Nabokovo virtuozinės aliteracinės raiškos atvejus. Tyrinėjamas originalus romano Lolita tekstas ir minėtų atvejų autorinio vertimo į rusų kalbą specifika. Dviejų kalbinių variantų kūrimas suvokiamas kaip dvipakopis skaitymo-rašymo procesas, t. y. originalo aliteracinių modelių kūrybinė revizitacija. Nabokovas verčia knygos tekstą atlikdamas naujus žaismingus stilistinius manevrus, kuriuos inspiruoja kita kalba, tačiau kartu jis išlieka reiklus kognityviojo tikslumo aspektu. Jei rašytojui nepavyksta perteikti tokių aliteracinių struktūrų, kokios yra originale, jis kompensuoja šį trūkumą, neretai pateikia dar sudėtingesnius garsinius modelius kitoje vietoje.
Kaip patvirtino tyrimas, kokybiniu požiūriu autorinis vertimas pranoksta bet kokį kito vertėjo bandymą perteikti subtilią originalo garsų orkestruotę, kurios pagrindą sudaro aliteracija ir subaliteracija. Tyrime taikomas lyginamasis metodas. Palyginimui buvo pasitelktas romano Lolita vertimas į lietuvių kalbą. Tekstas verstas iš Nabokovo autorinio vertimo į rusų kalbą. Pirma, čia susiduriame su vertimo vertimo atveju. Antra, jei versti yra pasirenkamas kūrinys, gyvenantis du visaverčius kalbinius gyvenimus, vertėjas privalo mokėti abi kalbas, – tai leistų gerai pažinti abu romano variantus. Be to, būtina studijuoti literatūros kritikos medžiagą, atskleidžiančią sudėtingus Vladimiro Nabokovo postmodernistinės kūrybos mechanizmus.

Autorski przekład Lolity Vladimira Nabokova: sposoby oddania instrumentacji głoskowej
Artykuł zawiera studium przypadku – porównanie dwóch wersji językowych (angielskiej i rosyjskiej) powieści Vladimira Nabokova Lolita. Badanie oparto na teoretycznych założeniach przekładu literackiego. Autorzy artykułu traktują przekład autorski jako osobny rodzaj przekładu literackiego, odmienny od autorskich przekładów tekstów nieliterackich. Należy zauważyć, że swoje utwory na inny język najczęściej tłumaczą pisarze bilingwalni. Dlatego nie dziwi fakt, że zjawisko przekładu autorskiego zwróciło najpierw uwagę językoznawców, nie zaś teoretyków przekładu. Badania teoretyczne w dziedzinie przekładu autorskiego znajdują się dopiero w stadium początkowym – liczą zaledwie kilkadziesiąt lat. Termin „przekład autorski” (ang. self-translation) jako pierwszy zaproponował Anton Popovič w Słowniku analizy przekładu literackiego (1976).
Autorzy artykułu skupili się na analizie kilku mistrzowskich realizacji instrumentacji głoskowej w oryginalnym tekście Lolity Nabokova oraz w autorskim przekładzie powieści na język rosyjski. Tworzenie dwóch wariantów językowych jest pojmowane jako dwuszczeblowy proces czytania-pisania. Nabokov tłumaczy tekst książki, stosując nowe, zabawne zabiegi stylistyczne, stanowiące inspirację dla innego języka, jednak pozostaje wymagający wobec wierności poznawczej. Jeśli nie udaje mu się oddać struktur aliteracyjnych oryginału, kompensuje te braki w innym miejscu, często tworząc o wiele bardziej skomplikowane zestroje.
Badanie dowiodło, iż pod względem jakościowym przekład autorski znacznie przewyższa jakiekolwiek próby, podejmowane przez innych tłumaczy, oddania subtelnej instrumentacji głoskowej, opartej na aliteracji i subaliteracji. W badaniu zastosowano metodę porównawczą. Jako materiał porównawczy posłużył przekład powieści Lolita na język litewski. Tekst był tłumaczony z autorskiego przekładu Nabokova na język rosyjski. Po pierwsze, mamy tu do czynienia z przypadkiem tłumaczenia z tłumaczenia. Po drugie, skoro tłumaczony utwór funkcjonuje równolegle w dwóch wersjach językowych, tłumacz powinien znać oba te języki i uwzględnić oba warianty powieści. Poza tym konieczne jest studiowanie materiałów krytycznoliterackich, ukazujących skomplikowane mechanizmy postmodernistycznej twórczości Vladimira Nabokova.
SŁOWA KLUCZOWE: przekład literacki, przekład autorski, aliteracja, subaliteracja, instrumentacja głoskowa, mistrzowskie realizacje, podwójne pisanie.

PDF (Anglų)

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.