Laikas – viena iš svarbiausių su žmogaus egzistencija pasaulyje susijusių kategorijų. Kaip ir visi abstraktai, laikas kalboje konceptualizuojamas remiantis tam tikromis mūsų sąmonėje saugomomis struktūromis, patirtimi. Straipsnyje, taikant konceptualiosios analizės metodą, bandoma nustatyti ontologinių metaforų kategorijai priskiriamų antropomorfinių laiko metaforų, vartojamų dabartinėje lietuvių poezijoje, raišką. Buvo ieškoma sąsajų tarp laiko konceptualizavimo ir žmogui būdingų požymių. Taigi aptariamos tokios antropomorfinių metaforų grupės: 1. Laikas ir žmogaus kūnas, 2. Laikas kaip judantis, veikiantis asmuo, 3. Laikas kaip fiziologinių poreikių turinti būtybė, 4. Laikas kaip emocijas patirianti būtybė, 5. Laikas kaip perceptyvi būtybė, 6. Laikas kaip lytį turinti būtybė, 7. Laikas kaip sociali būtybė.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad laikas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje dažniau yra neigiamai konotuotas. Neigiamos laiko konotacijos būdingiausios laiko ir profesijos, laiko ir emocijų bei laiko ir galios metaforų grupėse. Neigiamai konotuoti laiką įvardijantys žodžiai siejami su naktimi, rudeniu, vakaru, t. y. tamsiaisiais paros, metų periodais. Teigiamos konotacijos išryškėja laiko ir emocijų, laiko ir galios ir kai kuriose laiko ir kūno metaforų grupėse. Šiuolaikinėje lietuvių poezijoje konceptualizuojamam laikui būdingos tam tikros požymių opozicijos, atspindinčios laiko suvokimo ambivalentiškumą: laikas – turintis galių ir bejėgis, kūrėjas ir griovėjas, vyras ir moteris, kvailas ir protingas, besidžiaugiantis ir liūdintis, sielvartaujantis, valkata, girtuoklis ir valdovas.
Antropomorficzne metafory czasu we współczesnej poezji litewskiej
Czas jest jedną z najważniejszych kategorii związanych z ludzką egzystencją. Podobnie jak wszystkie abstrakty, czas jest konceptualizowany w języku w oparciu o określone struktury i doświadczenie przechowywane w naszej świadomości. W niniejszym artykule, za pomocą metody analizy konceptualnej, podjęto próbę określenia sposobów realizacji antropomorficznych metafor czasu, zaliczanych do kategorii metafor ontologicznych, we współczesnej poezji litewskiej. Omówiono następujące grupy metafor antropomorficznych: 1. Czas i ciało ludzkie, 2. Czas i ruch, 3. Czas i fizjologia, 4. Czas i płeć, 5. Czas i emocje, 6. Czas i percepcja, 7. Czas i moc, 8. Czas i otoczenie społeczne.
Podczas badania okazało się, że we współczesnej poezji litewskiej czas częściej ma negatywne konotacje, zwłaszcza w grupach metafor czasu i percepcji, czasu i emocji oraz czasu i mocy. Negatywnie konotowane hiponimy czasu wiążą się z nocą, jesienią, wieczorem, tj. „ciemnymi” porami doby czy roku. Pozytywne konotacje występują w grupach metafor czasu i emocji, czasu i mocy oraz w niektórych metaforach czasu i ciała. We współczesnej poezji litewskiej konceptualizowany czas charakteryzują określone opozycje cech, odzwierciedlające ambiwalentność postrzegania czasu: czas – mający moc i bezsilny, twórca i burzyciel, mężczyzna i kobieta, głupi i mądry, radosny i smutny, pogrążony w rozpaczy, włóczęga, pijak i władca.
SŁOWA KLUCZOWE: metafora konceptualna, metaforyzacja, projekcja metaforyzacji, koncept, metafora ontologiczna.