Czesko-polskie stosunki językowe w zakresie słownictwa kultury duchowej (przeszłość i stan obecny)
Dynamiczne przemiany w zakresie leksyki kulturowej zachodziły zarówno w dialektach w obrębie prasłowiańszczyzny, jak i starszych kontaktów wewnątrzsłowiańskich już na gruncie poszczególnych języków narodowych. Przykładem drugiego typu są niejednokrotnie złożone drogi wędrówki nazw mitologicznych, jakich obraz wyłania się z badań wewnątrzsłowiańskich zapożyczeń. Tematem artykułu jest rola języka czeskiego w kształtowaniu się polskiego słownictwa religijnego i demonologicznego. Autor omawia to zagadnienie na podstawie analizy leksyki z grupy tematycznej ‘wierzenia i religia’, zaklasyfikowanej jako bohemizmy, w tym: staropolskich – anjoł, diabeł; oraz polskich dialektalnych: antyjasz, cwerg, czechman, dias, fajermon, jaroszek, korfanty, raraszek, sotona, waserman i zazrak. Zapożyczenia te dotyczą przede wszystkim nazw istot demonicznych niższego rzędu i stanowią na ogół eufemistyczne określenia ‘złego ducha’. Ich analiza pod kątem geografii lingwistycznej wskazuje na głównie południowo-zachodni zasięg występowania zapożyczeń z czeskiego w obrębie nazw demonicznych (powiaty katowicki, opolski, nowosądecki) oraz ich niejednokrotnie ściśle regionalny (czasami nawet jednostkowy) charakter. Język czeski pełnił tu rolę języka-pośrednika w adaptowaniu zapożyczeń z innych języków (w tym z niemieckiego, greki i łaciny), przez co znacząco wpływał na współczesne zróżnicowanie polskiej ludowej leksyki mitologicznej. Tematyka referatu wiąże się z etniczną klasyfikacją słowiańskiego słownictwa mitologicznego oraz z problematyką wzajemnych wpływów słowiańsko-słowiańskich w obrębie tej samej grupy językowej.
Lingvistiniai čekų ir lenkų kalbų santykiai dvasinės kultūros (praeities ir dabarties) žodyne
Straipsnyje aptariamas čekų kalbos vaidmuo lenkų kalbos žodyne. Autorius šį klausimą analizuoja per „įsitikinimų ir religijos“ teminę žodyno grupę, įvardijamą kaip bohemizmai. Taip pat nagrinėjami senosios lenkų kalbos žodžiai anioł, diabeł, tatrman, lenkų dialektizmai antyjasz, b’inek, cwerg, czechman, dias, fajermon, Fontana, hastrman, jaroszek, korfanty, kuźlak, mužík, Pustecki, raraszek, sotona, szatan, waserman, wiestnica, zazrak. Lenkų kalbos skoliniai čekų kalboje klasifikuojami į tris grupes. Tai skoliniai iš: senosios čekų kalbos, literatūrinės kalbos nuo XIV iki XVI a. pr., iš bendrų Čekijos dialektų (ypač iš tarpinių dialektų grupės). Pirmoje ir antroje grupėje yra daug tarptautinių žodžių (skolinių iš graikų, lotynų ir vokiečių), trečioji gausiausia Lenkijos Silezijos ir Małopolskos provincijų tarmėse.
Autorius pažymi, kad ankstyvoji senoji čekų kalba iš lotynų kalbos perėmė krikščioniškosios terminijos ir demonologijos terminologijos skolinius; XIV ir XV, taip pat XX amžių žodžiai susiję su raganavimu ir tradicine demonologija (burtininkų ir raganų, velnių, vaiduoklių vardai ir pan.). Nustatyta, kad, visų pirma, tai susiję su žemiausiojo sluoksnio demoniškų būtybių skolinių vardais ir bendrais šiuolaikiniais eufemistiniais „blogio šmėklų“ apibūdinimais.
Analizė parodė, kad atsižvelgus į lingvistinę geografiją, pietvakarių srityje daugiausia demoninių skolinių pavadinimų atsirado iš čekų kalbos, jie pasižymi regioniniu (kartais individualiu) pobūdžiu. Čekų kalba atliko kalbos-tarpininkės vaidmenį pritaikant lenkų kalboje skolinius iš kitų kalbų (vokiečių, graikų ir lotynų). Tai nulėmė šiuolaikinius lenkų kalbos mitologinio žodyno bruožus ir išteklius. Straipsnio tikslas – pateikti etninę ir chronologinę slavų mitologinio žodyno fragmento klasifikaciją ir išanalizuoti čekų ir lenkų kalbų santykio problematiką.
REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: onomastika, skoliniai, religinis žodynas, lenkų kalba.