Šiame straipsnyje bandoma atidžiau pažvelgti į poezijos meno kūrinį – eilėraštį – komunikacijos teorijos kontekste. Komunikacijos sąvokos daugiaprasmiškumas suponuoja požiūrių ir svarstymų gausą bei definicijos sudėtingumą. Egzistuoja dvi skirtingos komunikacijos studijų mokyklos – proceso ir semiotinė. Pirmoji į komunikaciją žiūri kaip į pranešimų perdavimą, antroji – reikšmių kūrimą ir keitimąsi jomis. Kadangi meno kūrinys yra laikomas komunikatu, tai jo perteikiamas turinys susieja dvasiniais ryšiais kūrėją ir suvokėją. Straipsnyje apžvelgta ir ištirta Onės Baliukonės eilėraščių kaip komunikato vieta procesinių ir semiotinių komunikacijos modelių struktūroje, taip pat aptartas meno kūrinio (eilėraščio) kaip pranešimo komunikatyvumas, informatyvumas, tikslingumas bei reikšmingumas. Atlikus tyrimą, įsitikinta, kad, nors O. Baliukonės lyrikoje dažnai žinia užkoduota išplėtotais ir siauro vartojimo kodais, poetė eilėraščiais aktyviai komunikuoja su skaitytoju, taip veikdama skaitytojo dvasinę būseną. Iškodavimas yra toks pat kūrybingas, kaip ir užkodavimas, todėl straipsnyje dėmesys kreipiamas ir poetės, ir skaitytojo reikšmių kūrimui.