[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba, santraukos anglų ir rusų kalbomis]
„Istoriniai miestai tiek savo kilme, tiek dabartine padėtimi dažniausiai būna daugiataučiai, daugiakonfesiniai ir daugiakultūriai“ [Čepaitienė 2008, 51]. Todėl istoriniai miestai tampa tokiomis erdvėmis, kuriose sąveikauja ne tik skirtingos etninės ir / ar konfesinės bendruomenės, bet ir jų kurtas bei miesto erdvėje išlikęs paveldas. Kultūrinio turizmo sektoriaus plėtra suteikia prielaidų konfesinių mažumų kultūros paveldo objektams bei atminties vietoms pristatyti ir (iš)saugoti. Šiuo atveju sentikių konfesinės mažumos kultūros paveldo pristatymas Vilniaus miesto erdvėje leidžia užmegzti ne tik šios konfesinės mažumos ir kitų lokalių grupių bei atvykstančių į Vilnių asmenų dialogą. Straipsnio tyrimo objektas – sentikių paveldas Vilniuje. Straipsnyje išskiriami materialūs kilnojamojo ir nekilnojamojo sentikių kultūros paveldo bei sentikių atminimą įamžinantys objektai. Pateikiama XIX a. antrosios pusės – XX a. kelionių vadovų po Vilnių apžvalga, išskiriamos pagrindinės sentikių reprezentavimo tendencijos.