В статье исследуются проблемы перевода и понимания библейских hapax legomena, которые становились объектом языковой рефлексии переводчиков Книги Иова с древнееврейского на просту(ю) мову и польский язык в конце XV–XVI вв. Сходство переводческих решений было, скорее всего, обусловлено существующей общепринятой традицией интерпретации “темных” мест, различие же объясняется целями, с которыми создавались переводы, а также конфессиональной принадлежностью их создателей.
Biblijos hapax legomena vertimo refleksijoje (apie Jobo knygą iš Senojo Testamento Vilniaus sąvado (F 19–262) ir XVI a. lenkiškose Biblijose)
Straipsnyje analizuojami Jobo knygos hapax legomena vertimo refleksijos kalbiniai aspektai. Nagrinėjami senosios hebrajų kalbos hapaksų leksiniai atitikmenys Jobo knygos vertime į
rusėnų kalbą Senojo Testamento Vilniaus sąvado sudetyje (F 19–262) (apie 1517–1533), taip pat lenkiškuose vertimuose — Radvilų (Brastos) biblijoje (1563) ir Simono Budno Nesvyžiaus biblijoje (1568–1572). Visuose vertimuose užfiksuoti tiek etimologinio hapaksų suvokimo pavyzdžiai, tiek perkeltinių reikšmių atsiradimo, kartais dėl artimiausiu kontekstu, pavyzdžiai. Siekimo judaizmo egzegetų klaskiniams komentarams faktai leidžia daryti prielaida apie tradicini tais laikais Jobos knygos „tamsių vietų“ suvokimą, kuriame skirtingi aiškinimai ir interpretacijos galėjo tarpusavyje sietis.
Reikšminiai žodžiai: Jobo knyga, Senojo Testamento Vilniaus sąvadas (F 19–262), Radvilų (Brаstоs) Biblija, Nesvyžiaus Biblija, hebrajų, lenkų kalba, prosta(ja) mova, hapax legomena.