Der vorliegende Beitrag widmet sich einer Analyse vom dialektologischen und soziolinguistischen Material, das im Zeitraum von der 2. Hälfte des 20. und bis zum Anfang des 21. Jahrhunderts in Grenzgebieten Litauens, nämlich in drei Punkten vom Bezirk Šalčininkai gesammelt und ausgewertet wurde. Das Ziel der unternommenen Analyse liegt darin, die Regelmäßigkeiten der phonetischen Interferenz lokaler Sprachvarianten des Polnischen, Weißrussischen und zum Teil auch des Litauischen zu erforschen. Der Vergleich von phonetischen Erscheinungen soll uns verdeutlichen, auf welcher Weise und aus welchem Grund die Sprecher von einer Sprache auf die andere wechseln. Die vorliegende Untersuchung basiert sich auf die von Valerijus Čekmonas entwickelte Theorie mit der Annahme, dass der Wechsel von einer Sprache auf die andere nach den bestimmten Regeln erfolgt, die sich mit den Algorithmen beschreiben lassen. Mit der Anwendung der Algorithmus-Methode kann man bestimmte phonologische Regelmäßigkeiten feststellen und einen erheblichen Einfluss des Litauischen auf die Artikulation der lokalen slawischen Sprachen bestätigen.
Die Phänomene der phonologischen Interferenz der in den Untersuchungsgebieten vorhandenen Sprachvarianten sind hauptsächlich soziolinguistisch bedingt. Ein phonologischer Vergleich des lokalen Polnischen und des weißrussischen Dialekts beweist, dass es keine erheblichen Unterschiede im phonologischen System beider Sprachvarianten gibt. Die im litauischen Dialekt vorhandenen weichen Konsonanten, werden von Respondenten der lokalen slawischen Sprachen auch weich ausgesprochen. Außerdem wurden Artikulationsmerkmale dokumentiert, die für den weißrussischen oder den polnischen Dialekt untypisch sind, können aber als Substrat des Litauischen betrachtet werden.
Fonetinė konvergencija vienoje pietryčių Lietuvos dalyje
Straipsnyje analizuojama XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje surinkta dialektologinė ir sociolingvistinė medžiaga iš trijų Šalčininkų rajono punktų. Nagrinėjamos natūralaus bendravimo situacijos vykstant kodų kaitai, kai kalbėtojai gerai moka ir vienu metu vartoja kelias kalbas: vietinę baltarusių tarmę, vadinamą poprostu, lenkų kalbos atmainą, rusų kalbą ir lietuvių kalbą. Pagrindinis šio darbo tikslas: atskleisti dominuojančių vietinių kalbų atmainų – baltarusių, lenkų ir rečiau (arba pasyviai) vartojamos lietuvių – aprašyti pagrindinius fonetinės konvergencijos atvejus, iškelti šių reiškinių priežastis.
Tyrimas grindžiamas kalbų sąveikos tyrėjo Valerijaus Čekmono teorija: iš vienos kalbos į kitą pereinama vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis, kurias galima aprašyti algoritmais. Taikant šį algoritmų metodą atskleidžiami kai kurie fonetiniai dėsningumai ir parodoma lietuvių kalbos įtaka vietinių slavų kalbų artikuliacijai.
Tyrimas parodė, kad Šalčininkų apylinkėse funkcionuojančių kalbų atmainų fonetikos reiškinių supanašėjimo priežastys daugiausia yra sociolingvistinės. Vietinės lenkų kalbos ir baltarusių tarmės fonetikos ypatybės yra labai panašios arba sutampa. Lietuvių tarmėje vartojamus minkštuosius priebalsius informantai taip pat taria ir kalbėdami vietinėmis slavų kalbomis. Užfiksuota baltarusių ir lenkų šnektoms nebūdingų atvejų, kai intensyviai painiojami priebalsiai, tikėtina, kad tai – vienas iš lietuvių substrato požymių.
Reikšminiai žodžiai: lietuvių kalbos paribio arealai, kalbų sąveika, kodų kaita, vietinė lenkų kalba, baltarusių tarmė poprostu, fonetikos konvergencija