Viešosios išlaidos: politinės fragmentacijos poveikis
Straipsniai
Aras Zirgulis
ISM vadybos ir ekonomikos universitetas
Mantas Eitutis
ISM vadybos ir ekonomikos universitetas
Publikuota 2016-12-05
https://doi.org/10.21277/sc.v1i39.75
PDF (Anglų)

Reikšminiai žodžiai

valdžios sektoriaus išlaidos
politinis susiskaidymas
politinė ekonomija
pinigų politika

Kaip cituoti

Zirgulis, A. and Eitutis, M. (2016) “Viešosios išlaidos: politinės fragmentacijos poveikis”, Socialiniai tyrimai, 39(1), pp. 37–48. doi:10.21277/sc.v1i39.75.

Santrauka

Ekonominio nuosmukio, prasidėjusio 2007–2008 m., metu daugelis Europos šalių įklimpo į užburtą valstybių įsiskolinimo krizę. 2010 m. tokių šalių kaip Airija, Italija, Ispanija, Portugalija ar Graikija įsiskolinimas ženkliai viršijo kiekvienos iš jų metines bendrųjų vidaus produktų vertes. Pasiskolinti pinigai buvo netinkamai investuoti ir todėl nedavė pakankamos naudos, kad būtų galima padengti palūkanas – dėl to reikėjo vis daugiau lėšų esamiems ir naujiems įsiskolinimams apmokėti. Būtent todėl daugelis ekonomistų įtikėjo, jog šitokia situacija susidarė dėl neatsakingo valdžios organų išlaidavimo prieškriziniu ir pokriziniu laikotarpiais. Siekiant suvaldyti blogėjančią ekonominę situaciją, Europos Sąjungos (ES) šalyse prasidėjo diskusija dėl nepriklausomos fiskalinės politikos svarbos ir efektyvumo. ES šalys savanoriškai sugriežtino bendrąsias taisykles (pvz., „Euro Plius“ paktas), siekdamos įdiegti griežtesnius prevencinius mechanizmus ir labiau sustiprinti tarpusavio fiskalinį koordinavimą.

Daugelyje ankstesnių akademinių darbų, analizuojančių fiskalinę politiką, buvo tiriama, kaip skirtingi politiniai kintamieji gali paveikti valdžios išlaidas. Bene daugiausia dėmesio iš minėtų tyrimų sulaukė politinio susiskaldymo svarba, tačiau būtina pastebėti, kad nemažai tyrimų yra pasenę, nė vienas iš jų į savo analizę nebandė įtraukti pinigų politikos aspekto. Būtent todėl šiame straipsnyje analizuojamas politinės fragmentacijos poveikis centrinės valdžios sektoriaus išlaidoms, atsižvelgiant į nepriklausomos pinigų politikos įtaką kiekvienoje ES šalyje. Kadangi tema yra pakankamai plati, politinė fragmentacija, kitaip – politinis susiskaldymas, apibrėžiama dvejopai: i) kaip vyriausybėje esančių ministrų, valdančių atskirų ministerijų biudžetus, skaičius, ii) valdančiojoje koalicijoje esančių politinių partijų skaičius. Teorija remiasi prielaida, jog labiau susiskaldžiusios vyriausybės ir didesnės valdančiosios koalicijos patiria daugiau sunkumų, norėdamos pasiekti bendrą susitarimą dėl biudžeto paskirstymo, lemiantį biudžeto išsipūtimą ir atitinkamai didesnes išlaidas, nes kiekvienas ministras gali derėtis dėl didesnių lėšų, skirtų savosios ministerijos veiklos vykdymui, o partijos valdančiojoje koalicijoje daryti tam įtaką. Atskiri ministrai turi atsakyti tik už dalį bendrų vyriausybės išlaidų, todėl visuomet siekia naudos sau kitų ministrų kabinetų sąskaita. Vyriausybės, kurių ministerijos savo biudžetus tvarkosi individualiai, yra linkusios išleisti daugiau, lyginant su tomis vyriausybėmis, kurių ministerijos, skaičiuodamos savo metines išlaidas, tarpusavyje labiau bendradarbiauja.

Nedera pamiršti ir pinigų (monetarinės) politikos svarbos, valdant šalies ekonomiką. Pinigų politiką vykdo centrinis šalies bankas per keletą pagrindinių mechanizmų: i) grynųjų pinigų kiekio apyvartoje kontroliavimą; ii) palūkanų normos kontroliavimą; iii) valiutos kurso kontroliavimą; iv) pinigų spausdinimą. Jei valdžia yra linkusi skolintis pinigų rinkoje ir išlaidauti, centrinis šalies bankas gali atitinkamai pasirinkti spausdinti daugiau pinigų ir taip finansuoti didėjančią valstybės skolą. Tačiau jei šalies centrinis bankas yra pakankamai nepriklausomas nuo valdžios įtakos, jis gali taikyti žemos infliacijos politiką ir, siekdamas išlaikyti ekonominį stabilumą, padidinti palūkanų normas, taip apribodamas valdžios galimybes skolintis pinigų ir išlaidauti. Kadangi šiuo metu Europoje yra 19 šalių, turinčių bendrą monetarinę politiką (euro zona), natūraliai kyla klausimas, ar Europos Centrinis Bankas (ECB) yra pajėgus suvaldyti kiekvienos šalies fiskalinę atsakomybę. Bendrojo turto teoretikai teigia, jog narystė pinigų sąjungoje padidina moralinę riziką dėl vyriausybės pinigų švaistymo, nes tokiu atveju yra sunkiau nubausti pavienius nebendradarbiaujančius bendrijos narius. Vis dėlto egzistuoja ir priešinga nuomonė, jog buvimas pinigų sąjungoje iš tiesų riboja neatsakingą vyriausybių išlaidavimą, nes ECB neadaptuoja bendrosios pinigų politikos pagal kiekvienos šalies narės ekonominę padėtį.

Nors ankstesni tyrimai šia tema yra atskleidę tvirtų įrodymų apie egzistuojantį teigiamą ryšį tarp politinės fragmentacijos ir valdžios išlaidų, tačiau dabartinė šios srities literatūra turi tam tikrų trūkumų: i) tyrimai yra pagrįsti pasenusiomis imtimis; ii) jie retai atsižvelgia į skirtingų politinių kintamųjų tarpusavio sąveiką; iii), mūsų žiniomis, nė vienas ankstesnis tyrimas į savo analizę nėra įtraukęs monetarinės politikos aspekto.

Atsižvelgiant į esamus dabartinių tyrimų trūkumus, atliekant tyrimą, buvo naudojamasi naujesniais duomenimis (1999–2011 m., 29 šalys) ir bandoma pagrįsti gana netradicinę idėją, kad nepriklausomos pinigų politikos nebuvimas šalyse, pvz., euro zonoje, mažina politinės fragmentacijos poveikį centrinės valdžios išlaidavimui. Tai yra vienas iš svarbiausių šio tyrimo aspektų.

Naudojantis nauju empiriniu modeliu ir pritaikius momentų metodą, iš tyrimo paaiškėjo, jog pavieniai tradiciniai politinio susiskaldymo rodikliai, t. y. biudžetus valdančių ministrų skaičius ir valdančiojoje koalicijoje esančių partijų skaičius, neturi jokio poveikio centrinės valdžios išlaidavimui, skirtingai nei tvirtina ankstesnių akademinių tyrimų rezultatai. Didžiausią įtaką valdžios išlaidoms turi vyraujanti globali ir pačios šalies ekonominė padėtis. Nepavyko rasti jokio statistinio ryšio tarp nepriklausomos pinigų politikos ir fiskalinės disciplinos, t. y. išaiškėjo, kad centrinio banko politika neturi įtakos valdžios išlaidavimui. Vienintelis atvejis, kai politinė fragmentacija gali būti statistiškai reikšminga, yra ekonomikos augimo laikotarpiai: tuo metu politinės partijos, esančios valdančiojoje koalicijoje, gali sau leisti finansuoti daugiau net ir ne visada ekonomiškai naudingų projektų.

PDF (Anglų)

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 > >>