Straipsnyje nagrinėjamos Alaino Badiou ir Jacques’o Rancière’o politinėse teorijose siūlomos politinio pokyčio konceptualizacijos. Autoriai kritikuoja liberaliose atstovaujamosiose demokratijose vyraujančią ideologijų niveliaciją, o savo politiniu subjektu pasirenka marginalias visuomenės grupes, kurios aktyviais kolektyviniais veiksmais gali sutrikdyti esamą status quo. Abu autoriai siūlo praxis teorijas, kuriose pagrindžia tiek minties įtaką transformuojant materialų pasaulį, tiek, atvirkščiai, materialaus pasaulio įtaką teorijai. Šiame tekste bandoma atskleisti politinės transformacijos koncepcijų logiką ir parodyti jų ribotumą.