Pastarąjį dešimtmetį globaliu mastu konstatuojama humanitarinių mokslų krizė. Kai būklė krizinė, humanitarinės savigynos režimas gerokai svarbesnis ir ryškesnis, ypač palyginti su institucinės taikos ir gerovės laikais. Skirtingai nuo kolegų iš anglosaksiškojo pasaulio, tarp Lietuvos humanitarų krizinė retorika nėra itin populiari, todėl galima klausti, kaip jie artikuliuoja savo disciplinų poreikį bei naudą. Straipsnyje pristatomi dominuojantys gynybiniai režimai ir argumentai, rekonstruoti iš 2017–2018 m. vykusių keturių eksperimentinių diskusijų su Lietuvos universitetų mokslininkais apie humanitarinių mokslų reikšmę. Straipsnio tikslas – šių argumentacijų analizė bei sugretinimas su globaliais humanitarinių mokslų vertę grindžiančiais argumentais.