Demokratijos kontekstualizacija ir socialinio tyrimo praktika

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama demokratinės žinojimo visuomenės koncepcija, kuri remiasi metodologinėmis fenomenologinės sociologijos pirmtako Alfredo Schützo prielaidomis, kad kiekvienas mūsų esti 1) kasdienybės pasaulio praeivis, 2) ekspertas ir 3) gerai informuotas pilietis.
Socialinio veiksmo metodologijos požiūriu, dialogas yra hermeneutinio interpretacinio supratimo raiška, apibrėžiama pagal dalies-visumos santykį. Hermeneutinis principas rodo, kad socialiniai mokslai remiasi ikiinterpretuotu, ikireflektyviu, ikiteoriniu gyvenamojo pasaulio pagrindu. Kitaip tariant, savaime suprantamos prasmės atsargos, susidedančios iš kasdienio socialinio ir kultūros patyrimo, ir yra toji sąlyga, kuri leidþia kalbėti apie teorinį žinojimą apie patyrimą. Dėl šios priežasties socialinis mokslinis žinojimas yra reflektyvus. Jis priklauso nuo ikisupratimo ar interpretacijos – nuo savo paties egzistavimo sąlygų supratimo.
Svarbus politinio autonomiškumo principas – dialogas – esti nuoroda ne į kažką, bet su kažkuo. Tai rodo domėjimąsi kitu. Metodologinėje dialogo koncepcijoje, kuri remiasi bendruomenės supratimu, socialinis patyrimas nagrinėjamas kaip santykis tarp individualios savimonės, kito ir pasaulio. Dialogiškas interpretacijos pobūdis nėra tik nuorodą į kitą. Tai – žiūrėjimas su kitu. Tai – vieta, kur interpretacinis supratimas susiejamas su bendruomenės „metodologija“. Paskiro žmogaus žinojimas yra kolektyvinio teisėtumo, bet ne privataus tyrimo rezultatas. Šį žinojimą įgyjame šeimose, mokyklose, bendruomenėse; skaitydami knygas, laikraščius, žiūrėdami televiziją ir naršydami internete.
Siekdami išsaugoti ir stiprinti gerai informuoto pilietiškumo sąlygas, turime kurti tarpinius – viešojo švietimo, žurnalistinio etoso, sutartinės demokratijos – institutus, kurių paskirtis yra bendrasis pilietinis gėris, kuriamas bendromis pastangomis. Šiuo požiūriu politinė žurnalistika ir komunikacija yra pirminės sąlygos, leidžiančios išsaugoti ir tęsti politinės (t.y. demokratinės) visuomenės principus.
Reikia skirti, viena vertus, politinę komunikaciją ir, kita vertus, socialinę bei individualiąją veiklą. Pastaroji susijusi su interesais. Kad ji taptų politine ir demokratine, jai stinga autonomijos. Politinė komunikacija – veikla, kuri vadovaujasi autonomiška viešąja diskusija, - atsako už padarytus sprendimus. Šiuo požiūriu privatūs interesai, kurių motyvacija yra iracionali, slepia arba naikina racionalią ir laisvą viešąją diskusiją. O tokia diskusija neturi būti supaprastinta. Be to, ji neturi vengti prieštaravimų. Tai, ko reikia vengti, yra paviršutiniškas požiūris, dažnai pateikiamas kaip „objektyvus“. Paprastai manoma: jeigu pateikiami du priešingi požiūriai, tai „problema“ jau yra suformuluota. Tačiau rimtas dialogas reikalauja kruopščiai išnagrinėti dalyką dar prieš pateikiant vadinamuosius „skirtingus požiūrius“. Paprastas požiūrių pateikimas negali būti esminė žinojimo sąlyga.
Griežtai kalbant, politika turi vieną pagrindinį uždavinį – atvirą sritį, kur kiekvienas bendruomenės narys dalyvauja spręsdamas viešuosius klausimus. Tokia laikysena rodo, kad visi bendruomenės nariai yra vienodai įsipareigoję dalyvauti viešuose politiniuose svarstymuose. Tai – pastangos rūpintis politikos etosu, t.y. politiniu būdu, kuris išsaugo ir stiprina viešosios srities galimybę. Kaip tik todėl politinė-žurnalistinė komunikacija, kaip demokratijos etoso dalis, turi suprasti perskyrą tarp viešosios ir privačiosios sričių ir domėtis, ar politinio pobūdžio teiginiai yra susiję su viešaisiais rūpesčiais. Demokratinės politinės žurnalistikos paskirtis – informuoti bendruomenę apie maskuojančią politinio teatro veiklą, jo nemokšiškumą ir sprendimų stygių. Tokia sritis nėra natūrali arba socialinė. Tai – autonomiška politinė sritis.