Indiškos epistemos metmenys

Santrauka

Gali susidaryti įspūdis, kad indiškosios epistemos tyrinėjimas, gilinimasis į klasikinį vedinio ir induistinio laikotarpio raštiją esąs specifinis istoriko darbas, asmeniško pasirinkimo sąlygotas nukrypimas į egzotiką, į Rytų išmintį. Tačiau taip turėtų atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Man archainio ir klasikinio indiškojo mąstymo studijos reiškia mėginimą išsiaiškinti visų pirma mūsų šiuolaikinę kultūros padėtį, ir ypač pastangas suprasti postmoderniąją Vakarų sąmonę, joje vykstančius reiškinius - pats induizmas su visais savo kultais, galima sakyti, čia yra tik "tarp kitko". Domėjimasis Indija tik dėl Indijos - siauras interesas ir ribotas požiūris. Indiškoji epistema nėra tik istorijos dalykas - tai išliekantis, nekintantis sąmoningumo tipas, šiuo metu pradedąs veikti, gaivališkai atgimstantis Vakarų civilizacijos kontekste. Modernioji tolygiai progresuojančios istorijos bei kultūros idėja, matyt, yra neteisinga. Laikas sukasi ratu, ir tai, kas tarytum liko praeityje, netikėtai atsiveria prieš mus. Postmodernizmo kultūra - ne tik skirtingų civilizacijų, kultūrinių patirčių, centro ir marginalijų konvergencija, - tai ir reikšmingi imanentiniai vertybinių sistemų bei episteminių principų pokyčiai. Tam tikru būdu interpretuojama "gyvenimo filosofija", "gyvybes etika", reliatyvizmas ir intuityvizmas, ekofeminizmas, naujoji pagonybė, gamtos galių kultas, etines kūno identiteto nuostatos, padidėjęs dėmesys mitui, pasąmonei, įsigalintis tikėjimas karmos teorija, kosminiu determinizmu, astrologija, netradicine medicina ir visu tuo, kas liudija moderniosios transcendentiškai orientuotos epistemos nykimą ir imanentizmo įsigalėjimą, verčia atsigręžti į atitinkamas tradicijas ir pažiūrėti, kaip tie dalykai buvo artikuliuojami "laiko pradžioje".