Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamos metodologinės pokomunistinės revoliucijos tyrimo problemos. Pirma, pateikiama kritinė "klasikinės" revoliucijos kategorijos vartosenos analizė išryškinant šios kertinės sąvokos taikymo pokomunistinės tikrovės analizei ribotumo priežastis. Antra, siūlomas instrumentinis pokomunistinės revoliucijos kaip ypatingo socialinio kismo modelis, kuris leidžia, autoriaus manymu, tinkamai pritaikyti šią universaliąją sociologemą. Tvirtinama, kad pokomunistinė revoliucija apibrėžtina kaip ypač spartus, veiklus ir radikalus, tačiau pagal savo pobūdį įprastas, socialinis kismas, kuriam būdingas ne dalinis, o visuminis tūris, abejopas - institucinis ir artikuliacinis - pobūdis ir išsyk ketveriopa - atstatančioji (restitucinė), mėgdžiojančioji (imitacinė), išrandančioji (inovacinė) ir tęstinė (kontinuacinė) - orientacija.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
