Straipsnyje analizuojama sakinių pakartojimo užduotis, kurią atliko Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai. Natūraliai skambančiuose ir prasminguose lietuviškuose sakiniuose buvo įtraukta tokių formų, kurios mažiau tikėtinos spontaninėje negimtakalbių šnekoje. Straipsnyje nagrinėjamos skirtingos veiksmažodžių formos: tiesioginės nuosakos esamojo laiko vienaskaitos ir daugiskaitos antrojo asmens, trečiojo asmens sangrąžinė forma, būtojo kartinio laiko vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo asmens ir trečiojo asmens sangrąžinė forma, būsimojo laiko trečiojo ir daugiskaitos pirmojo asmens, būtojo dažninio laiko vienaskaitos pirmojo ir trečiojo asmens, liepiamosios nuosakos vienaskaitos antrojo asmens, tariamosios nuosakos trečiojo asmens, priešdėlinės bendraties, dalyvio, pusdalyvio ir padalyvio bei sudėtinių laikų. Straipsnyje atsižvelgiama ne tik į tai, ar konkreti forma buvo atkartota, ar ne, bet taip pat nagrinėjama, kuo pakartojant buvo pakeistos tos formos, kurių kalbėtojas negebėjo atkartoti. Tų pačių kalbėtojų šnekos duomenys rinkti platesniam lietuvių kalbos kaip antrosios (K2) tyrimui, todėl straipsnyje užduoties rezultatai lyginami su spontaninės šnekos duomenimis. Analizė patvirtina ankstesniais tyrimais nustatytą lietuvių kalbos veiksmažodžio formų įsisavinimo seką, taip pat tai, kad bazinės atmainos kalbėtojai iš esmės nediferencijuoja formų pagal funkciją. Naujai paaiškėjo, kad K2 kalbėtojai naują pradedamą pastebėti formą, kurios funkcija dar jiems nėra visai aiški, pavartoja ten, kur reikia jų kompetenciją pranokstančios formos. Be to, trečiojo asmens formą, kadangi ji lietuvių kalboje vienaskaita ir daugiskaita sutampa ir dėl to yra dažniausia, linkstama įsisavinti kaip pirmą formą ne tik esamajame laike, bet ir kituose tiesioginės nuosakos laikuose. Analizė parodė, kad net ir tokioje ypač į formą nukreiptoje užduotyje kalbėtojai stengiasi perteikti suprastą atkartojamo sakinio prasmę, naudodamiesi savo turimais kalbiniais ištekliais, nors ir nukrypdami nuo tikslios formos. Palyginimas su spontaninės šnekos duomenimis atskleidžia tai, kad dauguma spontaniškai vartojamų, įsisavintų formų kalbėtojai gali atkartoti, o tų, kurių įsavinę nėra – negeba, bet keičia kitomis (paprastesnėmis) formomis iš savo repertuaro. Taip pat pastebėta, kad kai kurios formos, nors ir dažnos kalboje, kelia sunkumų K2 kalbėtojams (pvz., būtųjų laikų vienaskaitos pirmojo asmens), tačiau kai kurios – pusdalyvis ir padalyvis – nors spontaniškai nevartojamos, pobazinės atmainos kalbėtojams yra pakankamai skaidrios ir įmanomos pakartoti.