Mišrūs stiliai dviejose vienalytėse profesinėse grupėse: tapatybės raiška
Straipsnyje pristatomas mišrios kalbos lietuviškoje darbo aplinkoje tyrimas. Mišri kalba – toks kalbėjimo būdas, kai į pagrindinę – šiuo atveju lietuvių – kalbą įterpiama kitų kalbų elementų. Iš keturių tirtųjų darbo aplinkų šiam straipsniui pasirinktos dvi darbo aplinkos Vilniuje, kuriose dirba tik vyrai ir tik moterys. Pirmoji – informacinių technologijų įmonė, o antroji – kosmetiką gaminančios įmonės rinkodaros skyrius. Tyrimo dalyvių skaičius tiriamosiose grupėse, jų tautybė ir amžius yra panašūs. Tyrimu siekiama išsiaiškinti, kokiems pragmatiniams ir socialiniams tikslams pasiekti abiejų grupių kalbėtojai vartoja mišrią kalbą ir kaip mišrus stilius – papildomas kalbinis išteklius – prisideda prie kalbėtojų tapatybės raiškos. Tyrimas paremtas autentiškais natūralios kalbos darbe garso įrašais ir apie dalyvius ir tiriamąsias aplinkas surinkta informacija. Tyrimo medžiaga analizuota remiantis interakcijos sociolingvistikos metodu, kuris sujungia diskurso analizę su etnografinėmis įžvalgomis. Tyrimas parodė, kad mišrios kalbos skirtumai tarp grupių labiau išryškėja ne profesinėje (kur abi grupės panašiai viena į kitą vartoja angliškus savo specialybės terminus), bet santykių plotmėje. Būtent šiai funkcijai grupės kalbinius išteklius konstruoja skirtingai: vyrų grupės vartosenoje rasta ir angliškų, ir rusiškų elementų, o moterų grupės mišriame stiliuje kaip kitakilmiai ištekliai vartojami tik angliški elementai. Vyrų grupėje mišrus stilius vartojamas keikiantis, erzinant ir pravardžiuojant vienas kitą; moterų grupėje – plepant apie įžymybes, apkalbant kolegas, konfliktinėse situacijose. Vyrų grupės mišri kalba pasitarnauja bendradarbiaujant, palaikant vienas kitą, o moterų mišri kalba pasitelkiama užslėptai konfrontacijai, konkurencijai ir pasyviam agresyvumui reikšti. Šiuos formos ir socialinių reikšmių skirtumus tarp grupių nulemia įvairūs tarpusavyje susipynę situaciniai ir socialiniai parametrai.