Straipsnyje aptariamas vienas iš teisinio samprotavimo metodų – loginis metodas. Siekiama apibūdinti šį metodą, atskleisti, kokį turinį jam suteikia teisės diskurso dalyviai, atkreipti dėmesį į loginio metodo sampratos nevienareikšmiškumą. Vieni teisės diskurso dalyviai nurodo, kad savo poziciją grindžia teisine logika, vadovaujasi loginiu teisės aiškinimo metodu, kiti kritikuoja loginio metodo taikymą teisėje, tačiau paprastai nedetalizuoja, ką turi omenyje vartodami logikos, loginio metodo terminus. Kol aiškiai nepasakoma, ar logika teisėje, teisinio samprotavimo logika reiškia bendrąjį nuoseklumą ir neprieštaringumą, ar specialų, tik teisiniam diskursui būdingą samprotavimo būdą, bei neapibrėžiama, kada logika yra teisinio samprotavimo ir pačios teisės tyrimo metodas, o kada – tik taikytinas veikimo, tikslo siekimo būdas, tol teigimas, kad sprendimas priimtas vadovaujantis loginiu metodu, iškelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.
The logical method, as one of the methods of legal reasoning, is analyzed in the article. The purpose is to describe the method, to investigate what meaning participants of legal discourse ascribes to this term, to point out to the variety of possible meanings and understandings of logic in the law. Participants of legal discourse are used to point out that their arguments are supported by legal logic or they use the logical method during the interpretation of law, others attack, criticize the use of logic in the law and legal reasoning. Although they usually do not elaborate what they mean by definitions „legal logic“ and „legal method“. When it is not said clearly if logic in the law and legal reasoning means either general consistency and proper rules of inference or specific methodology, suitable only for legal reasoning, when it is not detalized if logic is either method for research or method for action, then assertion that decision is made by using legal method brings more questions than presents answers.