Onomasiologinis neekvivalentiškumas ir jo traktavimas lietuviškuose dvikalbiuose žodynuose

Santrauka

Tai, kad transkodavimo procesas (dekodavimas ar užkodavimas) dvikalbiame žodyne yra apskritai įmanomas ir kad vienos kalbos konceptams galima rasti leksinę raišką kitose kalbose, įvairių šalių mokslininkams nekyla abejonių. Tačiau pasitaiko atvejų, kai perėjimas nuo vieno leksinio kodo prie kito tampa tikru iššūkiu leksikografui. Taip atsitinka tuomet, kai jis susiduria su ypatingu leksikos tipu – vadinamąja ekvivalentų neturinčia leksika. Šias leksemas yra sudėtinga perteikti kita kalba, nes jose nuo leksinės, gramatinės, stilistinės ir vertinamosios reikšmės yra neatsiejamas jų kultūrinis komponentas, suteikiantis neįkainojamos informacijos apie šiais žodžiais įvardytų reiškinių ypatumus ir jų vaidmenį konkrečiai kalbinei bendruomenei. Neatsižvelgus į kultūrinio reikšmės komponento niuansus, neįmanoma rasti adekvataus atitikmens verčiamojoje kalboje. Taigi šio darbo tikslas – panagrinėti ekvivalentų neturinčios leksikos leksikografinio aprašo ypatumus aktyviuosiuose lietuviškuose žodynuose, daugiausiai dėmesio skiriant onomasiologiniam neekvivalentiškumui. Analizės objektu yra pasirinkti keturi didelės apimties dvikalbiai žodynai: „Lietuvių–italų kalbų žodynas“ (2003), „Lietuvių–italų kalbų žodynas“ (2005), „Lietuvių–ispanų kalbų žodynas“ (2002) ir „Didysis lietuvių–prancūzų kalbų žodynas“ (2006).