Nuo antikos laikų nepaprastą filosofų, rašytojų ir kalbininkų susidomėjimą žadino onomatopėjos – žodžiai, bandantys pamėgdžioti ne kalbinės prigimties pasaulio garsus, kuriuos sukelia žmonės, gyvūnai, gamtos reiškiniai, mechanizmai. Šis straipsnis yra skirtas vienam iš labiausiai ginčytinų onomatopėjų tyrimo aspektų – jų kalbinio statuso problemai.
Nors onomatopėjos pirmąkart buvo paminėtos senovės graikų filosofų darbuose (pavyzdžiui, Platono dialoge „Kratilas“), šį susidomėjimą daugiausia paskatino kalbos kilmės paieškos. Bandydami atskleisti kalbos prigimties paslaptis ir įsivaizduoti kaip skambėjo lingua adamica, t. y. pirmojo žmogaus kalba, antikos filosofai ypatingą dėmesį skyrė onomatopėjoms, tiems primityvių garsų junginiams, kuriuos galėjo ištarti pirmieji žmonės. Amžiams bėgant, onomatopėjinės glotogenezės teorijos buvo detaliai analizuojamos ir tobulinamos, tačiau pačios onomatopėjos kaip kalbiniai vienetai retai tapdavo tyrimų objektu. Visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus lietuvių, onomatopėjos yra priskiriamos jaustukų gramatinei klasei, tad išskirtiniai gramatiniai ir funkciniai ypatumai lieka neatskleisti.
Šiame straipsnyje, remiantis šiuolaikiniais kalbiniais tyrimais ir priskiriant onomatopėjas gramatinei jaustukų klasei, bandoma nubrėžti aiškesnę takoskyrą tarp modalinių, t. y. tikrųjų jaustukų, kurie susiję su žmogaus jausmų ir pojūčių raiška (ai, velnias, kad jį kur), ir diktalinių jaustukų, t. y. onomatopėjų. Toks atskyrimas leidžia parodyti jų funkcijas kalboje: modaliniai jaustukai atlieka ekspresyvinę, o diktaliniai – mėgdžiojamąją arba imituojamąją funkcijas.