Šio straipsnio dėmesio centre – hermeneutinė vertimo teorija ir jos taikymo aspektai. Hermeneutinė vertimo teorija išsivystė, kaip atskleidžiama darbe, iš pažinimo, t. y. hermeneutinės, filosofijos krypties, ypač iš Hanso Georgo Gadamerio (1900–2002) pažinimo interpretacijos, ir buvo pritaikyta vertimui kaip specifinei pažinimo sričiai. Vokietijos hermeneutinės vertimo teorijos mokykla, išaugusi šalia funkcionalizmo krypties, ir jos ryškiausi atstovai – Hansas Georgas Gadameris (2006), Fritzas Paepcke (1986), Radegundis Stolze (1992, 2003, 2011), Sigrida Kupsch-Losereit (2008) – suformulavo teorinę nuostatą, kad vertimas yra visų pirma pažinimas ir supratimas, taip pat interpretacija. Kadangi vertimas – tai teksto ir jo reprezentuojamos kultūros interpretacija, taigi ir socialinė paslauga, kurios užduotis – sėkmingas bendravimas tarp kultūrų, o ne lingvistinis žinios ar fakto perdavimas. Laikantis tokios nuostatos, itin didelę reikšmę įgyja vertėjo interpretacinis teksto supratimas, hermeneutinio pažinimo nulemtas vertėjo santykis su tekstu. Šiame darbe atlikta teisinių tekstų analize siekiama tai patvirtinti ir atskleisti. Straipsnyje remiamasi R. Stolze aptariamais kalbos specialiesiems tikslams (dalykinės kalbos) interpretacijos aspektais, be to, jie sujungiami su funkcionalizmo atstovės Christiane’s Nord (2005) išskirtais ekstratekstiniais veiksniais, pagal kuriuos mokslininkė siūlo analizuoti visus tekstus, nepriklausomai nuo žanro, mokslo srities ir kt. – tai leidžia pailiustruoti, kaip sąveikaujant dviem teorijoms atsiskleidžia vertėjo pasirengimas versti tekstą dar nė nepradėjus tradiciškai suvokiamo vertimo darbo – kodų kaitos.