Faktai ir prasimanymai. Archyvų vaidmuo vykdant grožinės literatūros vertimo tyrimus
Straipsniai
Mary Wardle
Sapienza University of Rome, Italy
Publikuota 2019-12-20
https://doi.org/10.15388/VertStud.2019.11
PDF (Anglų)
HTML (Anglų)

Reikšminiai žodžiai

archyvai
„Didysis Getsbis“
vertimų istorija
archyviniai tyrimai

Kaip cituoti

Wardle, M. (2019) “Faktai ir prasimanymai. Archyvų vaidmuo vykdant grožinės literatūros vertimo tyrimus”, Vertimo studijos, 12, pp. 165–176. doi:10.15388/VertStud.2019.11.

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas tradicinių archyvų vaidmuo atliekant vertimo tyrimus, tiriama, kokios informacijos, kurios kitaip knygose, akademiniuose žurnaluose ir elektroniniuose ištekliuose tiesiog nebūtų, jie suteikia. Remiamasi konkrečiu F. Scotto Fitzgeraldo „Didžiojo Getsbio“ (1925 m.) vertimų istorijos pavyzdžiu, konkrečiai, pirmaisiais dviem – 1936 m. Cesare Giardini ir 1950 m. Fernandos Pivano – vertimais į italų kalbą. Abu vertimus skirtingose serijose („I romanzi della palma“ ir vėlesnėje „Medusa“) išleido didžiausia Italijos leidykla „Mondadori“.
Šių vertimų tyrimas taikant mikroistorijos metodą ir pasinaudojant turtingais Milano „Fondazione Arnoldo e Alberto Mondadori“ archyvų ištekliais gali padėti atsakyti į daug klausimų, į kuriuos tekste atsakymo nerasime, pvz., dokumentai, įskaitant kitas toje pačioje serijoje išleistas knygas, išryškina tikslinę auditoriją, kuriai buvo skirti „Mondadori“ vertimai; paratekstiniai knygų elementai atskleidžia amerikiečių literatūros apskritai ir konkrečių autorių (ypač Fitzgeraldo) reikšmę italų literatūros polisistemoje jų išleidimo metu. Kalbant apie pirmąjį vertimą, skaitytojų laiškuose yra informacijos, kaip fašistinio režimo cenzoriai gali interpretuoti šiek tiek rasistinius autoriaus pareiškimus knygoje, o leidėjo, literatūros agentų ir pačios vertėjos susirašinėjimas leidžiant 1950 m. vertimą parodo, kokias problemas teko spręsti rengiant leidinį spaudai.

PDF (Anglų)
HTML (Anglų)

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.